Jėzus tarė jiems: „Kai melsitės, sakykite: „Tėve, teesie šventas tavo vardas. Teateinie tavo karalystė. Kasdienės mūsų duonos duok mums kasdien ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas. Ir neleisk mūsų gundyti'“.
Jėzus dar kalbėjo jiems: „Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys: 'Bičiuli, paskolink man tris kepaliukus duonos, nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir aš neturiu ko jam padėti ant stalo'. O anas iš vidaus atsilieps: 'Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti'. Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl bičiulystės, tai dėl jo įkyrumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia“.
„Tad ir aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies – atkištų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio – duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“. (Lk 11,1-13)
Kiekvieno žmogaus gyvenime svarbūs trys dalykai: tiesa, kuria jis vadovaujasi savo gyvenime, kelias, kuriuo jis eina per gyvenimą, ir gyvenimo kokybė, kurios jis nepaliaujamai siekia.
Žmogų ir net visuomenę ištinka didelė bėda, jei pasirenkama klaidinga tiesa. Daugelis iš mūsų esame liudininkai to, kas ištiko daugelį tautų, pasirinkusių marksistinę tiesą.
Kiekvieno žmogaus kelias, kuriuo jis eina per gyvenimą, ne mažiau svarbus už pačią tiesą. Šis kelias gali būti labai kreivas, ypač kai žmogus siekia tenkinti vien savo egoistiškus interesus.
Be išimties visi norime būti laimingi, tik tą laimę nevienodai suprantame. Vienas įsivaizduoja esąs laimingas susikraudamas didelius turtus, kitas jaučiasi laimingas, kai nepatiria vargo ir turi gerą sveikatą. Trečias jaučiasi laimingas, kai pasineria alkoholyje ir t. t. Tačiau nė vienas iš šių dalykų nesuteikia tikros laimės.
Ką apie tai kalba Dievo žodis, kurį randame Šventajame Rašte? Šįkart apsiribokime tik tuo Dievo žodžiu, kurį kiekvienas krikščionis žino atmintinai. Tikriausiai nesurasime krikščionio, kuris nemokėtų maldos „Tėve mūsų“. Tai Jėzaus išmokyta malda, kurią mes kasdien kalbame, kurią visomis pasaulio kalbomis kasdien kalba du milijardai žmonių.
Joje randame svarbiausią tiesą: yra Dievas, ir tas Dievas nėra tolimas ir nepažįstamas, bet yra labai artimas ir brangus.
„Tėve mūsų“ maldoje randame visa tai, kas mūsų gyvenime labai svarbu. Pirmiausia, joje randame svarbiausią tiesą: yra Dievas, ir tas Dievas nėra tolimas ir nepažįstamas, bet yra labai artimas ir brangus. Jėzus sakė, kad Dievas yra mūsų Tėvas ir į jį galime vaikiškai kreiptis, sakydami: „Tėve mūsų.“ Dievas yra mus mylintis ir mumis besirūpinantis Tėvas. Jo globoje galime ramiai eiti per gyvenimą, per pačias didžiausias audras, visada žinodami, kad šalia mūsų yra mus vedanti ir globojanti Tėvo ranka.
Jėzus kvietė savo sekėjus prašyti, belsti, ieškoti Tėvo pagalbos ir užtikrino, kad Tėvas mus pastebės, išklausys ir duos daugiau, nei mes prašome. Reikia prašyti ir belstis ne todėl, tarsi dangaus Tėvas nežinotų, ko mums reikia, bet todėl, kad prašydami atsivertume Dievui, kad jam pasakytume, jog tik juo vienu pasitikime.
Kadangi dangaus Tėvas mus myli, jis ne visuomet atsižvelgia į mūsų žemiškus prašymus, kai tie prašymai gali nepasitarnauti mūsų amžinajam likimui. Visai panašiai elgiasi kiekvienas mylintis tėvas, kuris savo vaikams duoda ne tai, ko jie prašo, bet kur kas daugiau; tėvas duoda tai, kas vaikui reikalingiausia, ir kartais kai ko neduoda, kai vaikas prašo to, kas galėtų jam pakenkti.
Kokį kelią mums rodo „Tėve mūsų“ malda? Pirmoje vietoje – pagarba Dievui. Nuolatinis siekimas, kad būtų laikomasi Dievo valios ir kad svarbiausia būtų kurti Dievo karalystę. Dievo karalystė – tai tiesos, meilės, gailestingumo ir šventumo karalystė, kurioje nepaliekame nė mažiausios vietos piktajam karaliauti.
Jėzaus nurodyto kelio laikymasis mums garantuoja amžinąjį gyvenimą Tėvo artumoje. Ir ne tik. Mums garantuojama ramybė šio gyvenimo keliuose, nes ramybę visuomet drumsčia suvokimas, kad esame blogio apsuptyje ir niekas mūsų nesaugo. Šventasis Raštas moko, kad eidami net bedugnės krantu neturime drebėti, nes Dievo ranka mus saugo.
Dangaus Tėvui mes išsakome ir savo kasdienius reikalus, kurie mums svarbūs kaip kasdienė duona. Išsakome, bet nieko primygtinai neprašome, nes tikime, kad Tėvas geriau už mus žino, ko mums reikia. Mes juo pasitikime.
„Tėve mūsų“ malda moko, kad Tėvas mus myli net tuomet, kai mes klystame.
„Tėve mūsų“ malda moko, kad Tėvas mus myli net tuomet, kai mes klystame.
Jis mums atleidžia, jei tik patys praktikuojame atlaidumą. Neklyskime, neatleisdami kitiems, nes taip prarandame teisę į Tėvo gailestingumą.
Sąmoningai kalbama „Tėve mūsų“ mus gali vesti šventumo keliu. Tepadeda Dievas šią maldą kalbėti ne tik lūpomis, bet ir protu bei širdimi.
