Tai matydamas fariziejus, kuris buvo Jėzų pasikvietęs, samprotavo pats vienas: „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, – kad ji nusidėjėlė!“ O Jėzus prabilo: „Simonai, turiu tau ką pasakyti“. Tas atsiliepė: „Sakyk, Mokytojau!“ „Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas – penkiasdešimt. Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Katras labiau jį mylės? Simonas atsakė: „Manau, jog tasai, kuriam daugiau dovanota“. Jėzus tarė: „Teisingai nusprendei“. Ir, atsisukęs į moterį, jis tarė Simonui: „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji suvilgė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais. Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi man kojų. Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. Todėl aš tau sakau: jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli“. O jai tarė: „Atleidžiamos tau nuodėmės“. Sėdintieji kartu už stalo pradėjo svarstyti: „Kas gi jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?!“ O jis dar tarė moteriai: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“ (Lk 7, 36-8, 3)
Antrojoje Samuelio knygoje Senajame Testamente yra pasakojimas apie sunkiai nusidėjusį karalių Dovydą. Moters grožio sužavėtas karalius svetimavo ir, norėdamas nuslėpti savo nuodėmę, pasiuntė tos moters vyrą į mūšį, kuriame šis žuvo (plg. 2 Sam 12). Pranašas Natanas kaltino dėl šios sunkios nuodėmės karalių Dovydą, kuris pripažino savo kaltę, gailėjosi padaręs nusikaltimą, o tuomet pranašas Dievo vardu paskelbė: „Viešpats atleidžia tavo nuodėmę. Tu nemirsi“ (2 Sam 12, 13).
Nuodėmė yra mūsų gyvenimo tikrovė, nes nėra žmogaus, kurio gyvenime nebuvo ir nėra bent lengvų nuodėmių.
Nuodėmė yra mūsų gyvenimo tikrovė, nes nėra žmogaus, kurio gyvenime nebuvo ir nėra bent lengvų nuodėmių. Apaštalas Jonas aiškiai tvirtina: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos“ (1 Jn 1, 8).
Nuodėmę darome tuomet, kai sąmoningai pažeidžiame moralinę tvarką; apie tai signalizuoja mūsų sąžinė. Tačiau ne visuomet žmogus turi jautrią sąžinę. Dabartiniam žmogui kartais nelengva atskirti gėrį nuo blogio, ypač kai patiki, jog pats turi teisę spręsti, kas gera, o kas bloga, tik svarbu nepažeisti Baudžiamojo kodekso. Moralinis reliatyvizmas skaudžiai žaloja žmonių sąžinę, ir tai yra mūsų dienų bėda.
Krikščioniui moraliniuose klausimuose lengviau susiorientuoti, nes Dekalogas aiškiai apibrėžia svarbiausius moralinės tvarkos principus: nevok, nesvetimauk, nekalbėk netiesos, negeisk ir t. t. Kai savo sąžinę deriname su Dekalogo principais, tuomet ją gerai išsiugdome ir ji veikia kaip patikimas kompasas.
Evangelija pasakoja apie Jėzaus apsilankymą fariziejaus Simono namuose. Vaišių metu žinoma mieste nusidėjėlė atsiklaupė prie Jėzaus kojų, verkė, bučiavo jas ir tepė kvepalais. Fariziejus, šitai matydamas, net suabejojo: „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, – kad ji nusidėjėlė!“ (Lk 7, 39).
Jėzus savo dievišku žvilgsniu matė ne tik moters ašaras ir kuo ji buvo nusikaltusi. Jis matė nusidėjėlės tikėjimą ir nuoširdų gailestį, todėl fariziejui pasakė: „Jai atleidžiamos daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli“ (Lk 7, 47). O verkiančiai nusidėjėlei Jėzus pasakė: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik sau rami!“ (Lk 7, 50).
Dievo žodis moko, kad nereikia teisintis dėl padarytų nuodėmių.
Dievo žodis moko, kad nereikia teisintis dėl padarytų nuodėmių. Jis skatina nusižeminti, pripažinti kaltę ir su tikėjimu bei gailesčiu kreiptis į Dievą, prašant jo gailestingumo: Viešpatie, būk man gailestingas!
Kartais net tikintieji atidėlioja galimybę pasinaudoti Dievo gailestingumu priimant Sutaikinimo sakramentą, kuris yra viena iš didžiausių Jėzaus kryžiumi laimėtų ir mums paliktų dovanų. Užtenka nuodėmę išpažinti, ją apgailėti, ir mes išgirstame Jėzaus žodžius, pasakytus verkiančiai nusidėjėlei: Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!
Žinia apie beribį Dievo gailestingumą yra tiesiog Evangelijos širdis.
Žinia apie beribį Dievo gailestingumą yra tiesiog Evangelijos širdis. Šią žinią gera dažnai prisiminti ir maldoje apmąstyti. Jėzus prisiėmė mūsų nuodėmes ir net leidosi nukryžiuojamas. Kokia didelė turėjo būti jo meilė mums, visų amžių nusidėjėliams! Šitai apmąstydamas, apaštalas Paulius rašė galatams: „Esu nukryžiuotas drauge su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 19). Paulius, pats patyręs Dievo gailestingumą, tapo uoliausiu jo nešėju.
Padarytos nuodėmės ir po to išgyventas Dievo gailestingumas visuomet neatpažįstamai pakeičia žmogaus gyvenimą. Dievo žodis tepaskatina mus atverti savo širdis Viešpaties gailestingumui išsilieti. Tepaskatina su dideliu dėkingumu prisiminti visus atvejus, kai jis mus suklupusius prikeldavo ir priglausdavo prie savo širdies.