Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“.
Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje. O jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant ženklais, kurie juos lydėjo“.
(Iš Evangelijos pagal Morkų 16, 15-20)
„Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų“
Septintąjį sekmadienį po Velykų švenčiame Jėzaus Žengimą į dangų. Evangelistai yra aprašę daugelį Jėzaus pasirodymų po prisikėlimo, o apie žengimą į dangų randame vos kelis sakinius. Morkus pateikia paskutinius Jėzaus žodžius mokiniams: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“ (Mk 16, 15–16) ir priduria: „Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje“ (Mk 16, 19).
Ką visa tai reiškia mano asmeniniame gyvenime?
Dievo Sūnaus tapimas žmogumi, jo mirtis ant kryžiaus, prisikėlimas ir žengimas į dangų yra svarbiausios Jėzaus gyvenimo stotelės, ties kuriomis reikia dažnai sustoti ir įsimąstyti, ką visa tai reiškia mano asmeniniame gyvenime. Jei tai darome, tuomet mūsų gyvenimas, Jėzaus žodžiais tariant, yra tarsi namas, pastatytas ant uolos (plg. Mt 7, 24).
Švęsdami Jėzaus Žengimą į dangų, dėkojame Dievui, kad ir mes esame pakviesti ne tik mintimis, bet realiai nueiti ten, kur nuėjo gyvybės ir mirties Viešpats. Evangelistas Lukas tik labai trumpai pamini Jėzaus žengimą į dangų: „Laimindamas jis atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų. Jie pagarbino jį, paskui, didelio džiaugsmo kupini, sugrįžo į Jeruzalę“ (Lk 24, 51–52).
Prieš savo kančią, atsisveikindamas su mokiniais, Jėzus kalbėjo: „Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš“ (Jn 14, 3). Pasibaigus žemiškajai kelionei mūsų laukia ne sunykimas, bet prisikėlimas ir amžinas gyvenimas Dievo artumoje.
Jei neturėtume amžinojo gyvenimo perspektyvos, mes būtume labiau apgailėtini už neprotaujančias būtybes.
Jei neturėtume amžinojo gyvenimo perspektyvos, mes būtume labiau apgailėtini už neprotaujančias būtybes, gyvenančias be rūpesčio, kad kažkada joms reikės išnykti. Savo kūrinius mylintis Dievas mąstančias būtybes apdovanoja amžinuoju gyvenimu, tik palieka laisvę pačioms pasirinkti: gyvenimą Dievo meilės šviesoje ar gyvenimą be Dievo meilės.
Evangelistas Lukas labai trumpai pamini Jėzaus žengimą į dangų: „Laimindamas jis atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų. Jie pagarbino jį, paskui, didelio džiaugsmo kupini, sugrįžo į Jeruzalę“ (Lk 24, 51–52). Dėmesio vertas evangelisto pastebėjimas, kad Jėzaus mokiniai sugrįžo į Jeruzalę kupini didelio džiaugsmo. Kaip nesidžiaugti, matant Jėzaus žengimą į dangų ir prisimenant jo pažadą ištikimus mokinius pasiimti pas save. Nuo dabar Jėzaus mokiniai taps nepavargstančiais prisikėlusio ir į dangų žengusio jų Mokytojo liudytojais.
Tikėjimas į amžinąjį gyvenimą labai nulemia žemiškojo gyvenimo kokybę. Jei netikėčiau amžinojo gyvenimo, tuomet būčiau gundomas iš šio gyvenimo išplėšti kuo daugiau naudos ir malonumų.
Šitai akivaizdžiai matome nuo Dievo nutolusių žmonių gyvenime. Tačiau jei tikiu, jog amžinai būsiu laimingas, gyvendamas Dievo meilės apsuptyje, tuomet visiškai kitaip tvarkysiu savo žemiškąjį gyvenimą.
Šventieji buvo tokie patys žmonės, kaip ir mes, tik jiems labai aiškiai švietė amžinojo gyvenimo viltis.
Šventieji buvo tokie patys žmonės, kaip ir mes, tik jiems labai aiškiai švietė amžinojo gyvenimo viltis. Šis tikėjimas padėjo jiems nugalėti visas kliūtis, pakelti didžiausius išbandymus ir apie viską spręsti mąstant, kiek visa tai, ką aš darau, kalbu ir mąstau, padės ar pakenks mano amžinajam gyvenimui.
Švęsdami Jėzaus Žengimą į dangų, atnaujinkime savo pasiryžimą kasdienybėje į viską žvelgti amžinybės žvilgsniu.
