Jame buvo gyvybė,
ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.
Šviesa spindi tamsoje,
ir tamsa jos neužgožė.
Buvo Dievo siųstas žmogus,
vardu Jonas.
Jis atėjo kaip liudytojas,
kad paliudytų šviesą
ir kad visi per jį įtikėtų.
Jis pats nebuvo šviesa,
bet turėjo liudyti apie šviesą.
Buvo tikroji šviesa,
kuri apšviečia kiekvieną žmogų,
ir ji atėjo į šį pasaulį.
Jis buvo pasaulyje,
ir pasaulis per jį atsiradęs,
bet pasaulis jo nepažino.
Pas savuosius atėjo,
o savieji jo nepriėmė.
Visiems, kurie jį priėmė,
jis davė galią tapti Dievo vaikais –
tiems, kurie tiki jo vardą,
kurie ne iš kraujo
ir ne iš kūno norų
ir ne iš vyro norų,
bet iš Dievo užgimę.
Tas Žodis tapo kūnu
ir gyveno tarp mūsų;
mes regėjome jo šlovę –
šlovę Tėvo viengimio Sūnaus,
pilno malonės ir tiesos.
Jonas apie jį liudija ir šaukia:
„Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau;
tas, kuris paskui mane ateis,
pirmiau už mane yra buvęs,
nes jis už mane pirmesnis“.
Tikrai, iš jo pilnatvės
visi mes esame gavę
malonę po malonės.
Kaip Įstatymas duotas per Mozę,
taip tiesa ir malonė
atėjo per Jėzų Kristų.
Dievo niekas niekada nėra matęs,
tiktai viengimis Sūnus – Dievas,
Tėvo prieglobstyje esantis,
mums jį atskleidė.
(Iš Evangelijos pagal Joną 1,1-18)
Dievo Žodžio Gimimas
„O kokios dailios kalnuose šauklio kojos, – to, kuris ateina su linksmąja žinia. Visi žemės pakraščiai išvys mūsų Dievo išganymą“ (Iz 52, 7.10), – pranašas Izaijas džiūgauja, aprašydamas Izraelio tautos grįžimą iš Babilono tremties. Į tėvynę grįžtančių tremtinių džiaugsmas yra tarsi aidas Kalėdų džiaugsmo: gimsta Dievo Sūnus, kuris mus ves į amžinąją tėvynę.
Jonas nepasakoja apie Jėzaus gimimą, bet tiesiai įveda mus į Dievo meilės slėpinį.
Apaštalas Jonas nepasakoja apie Jėzaus gimimą, bet tiesiai įveda mus į Dievo meilės slėpinį: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jn 1, 1.14).
Evangelistas keliais sakiniais bando nusakyti sunkiai suvokiamą tiesą: Viešpats, pasaulio Kūrėjas, prisiima žmogaus prigimtį, kad matomu būdu apsigyventų tarp mūsų ir, paskelbęs Gerąją Naujieną, mirtų už mus ant kryžiaus.
Evangelistas Lukas aprašo angelo žinią piemenims apie Jėzaus gimimą ir jų apsilankymą Betliejuje, o apie Mariją, labiausiai išgyvenusią Dievo artumą, tik trumpai pastebi: „Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2, 19).
Marija tylomis kontempliuoja Dievo meilės slėpinį ir kviečia mus daryti tą patį.
Žmogaus protas yra nepajėgus suvokti Dievo meilės gelmės. Dievas taip myli žmogų, jog antrasis Švč. Trejybės Asmuo prisiima žmogaus prigimtį ir gimsta Betliejuje; jis ne tik paskelbs Gerąją Naujieną apie žmogui skirtą amžinąjį gyvenimą, bet ir mirs ant kryžiaus, kad žmogus būtų išgelbėtas. Dievas mus myli net tuomet, kai mes nuo jo bėgame ar net bandome ištrinti jo atminimą iš istorijos ir savo atminties.
Mes švenčiame Jėzaus Gimimą tokiu metu, kai sekuliarusis pasaulis ne tik Jėzaus, bet net ir Kalėdų vardą bando eliminuoti iš žmonių kalbos.
Kas yra nutikę dabarties žmogui, kad jis tiesiog bijo, jog kas nors neprimintų apie Jėzaus gyvenimą žemėje?
Kas yra nutikę dabarties žmogui, kad jis tiesiog bijo, jog kas nors neprimintų apie Jėzaus gyvenimą žemėje?
Juk tai istorinė tikrovė, kurią liudija ne tik visame pasaulyje išplitusi Kristaus Bažnyčia, ne tik už Kristų mirę pirmųjų amžių kankiniai, bet ir nekrikščionys istorikai.
O gal reikėjo Jėzui kažkokiu įspūdingu būdu ateiti į mūsų pasaulį, kad niekam net abejonė nekiltų dėl jo istoriškumo? Tikrai nereikėjo. Dievo meilė tyliai beldžiasi į žmonių širdis ir kviečia atliepti; ji neverčia, nes kur yra prievarta, ten nėra meilės.
Didžiausia kliūtis Jėzui gimti žmogaus širdyje yra kūniški darbai, apie kuriuos kalba apaštalas Jonas: „Nemylėkite pasaulio nei to, kas yra pasaulyje. Nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio“ (1 Jn 2, 15.16).
Betliejuje gimęs Kūdikis – Dievo Žodis ne tik mus myli, bet ir kviečia konkrečiai atsakyti į jo meilę – leisti jam gimti ir mūsų širdyse. Ir gimsta čia tuomet, kai mylime žmones, ypač vargstančius, ir bandome jiems pagelbėti.
Dėl to šv. popiežius Leonas Didysis ragina: „Prisimink, krikščioni, kas tavo Galva ir kieno Kūno narys esi. Nepamiršk esąs išplėštas iš tamsybių valdžios ir perkeltas į Dievo šviesą bei karalystę.“
Linkiu, kad kalėdinis džiaugsmas per ateinančius metus būtų nuolatinis jūsų gyvenimo palydovas.
Broliai seserys, švenčiantys Dievo Sūnaus Gimimą, sveikinu ir linkiu, kad kalėdinis džiaugsmas per ateinančius metus būtų nuolatinis jūsų gyvenimo palydovas, kad jis padėtų pakelti visus gyvenimo sunkumus ir būti solidariems su varge esančiais mūsų broliais bei seserimis.
Džiaugsmingų šventų Kalėdų!
