Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti. Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“. (Mt 11, 25–30)
Išmintingieji ir mažutėliai
Žmogus yra nuolat gundomas būti pranašesnis už kitus. Mes siekiame visur būti pirmi: išmintingiausi, stipriausi, nepralenkiami. Gundytojas panašią mintį pakišo pirmajai žmonijos motinai Ievai. Jis ragino neklausyti Dievo ir valgyti užgintą vaisių, nes tokiu būdu ji tapsianti „kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta“ (Pr 3, 5). Gundyme buvo dalis tiesos. Neklausydama Dievo, Ieva pažino, kas yra bloga, tačiau šis pažinimas nepadarė jos panašios į Dievą, bet visiškai nuo jo atsiskyrė.
Jėzus Kristus atėjo į šią žemę kaip mažutėlis, paneigdamas bet kokią išorinę didybę. Jis gimė oloje, kur buvo laikomi gyvuliai, augo atkampiame pasaulio krašte, Galilėjoje, neturėjusioje gero vardo; jis, kaip visi vargdieniai, sunkiai dirbo ir tokiu būdu pelnėsi duoną. Viešojo gyvenimo metais aplinkui Jėzų būrėsi vargšai, ligoniai ir visokių bėdų kamuojami žmonės, ir jis nuo jų nesišalino, bet, priešingai, jų ieškojo ir jiems pagelbėdavo.
Kalbėdamas miniai Jėzus pasakė svarbią žinią: dangaus Tėvas Dievo karalystės paslaptis paslepia nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškia mažutėliams, tai yra nuolankiesiems. Pirmasis Jėzaus palaiminimas taip pat yra skirtas mažutėliams: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5, 3).
Nuolankumo kelias yra vienintelis, vedantis artyn prie Dievo, ir juo ėjo visų amžių šventieji.
Šių dienų žmogus bijo būti mažutėlis ir jam nelengva suprasti krikščioniškojo nuolankumo kelią. Šis rodosi visiškai nepriimtinas. Iš tikrųjų nuolankumo kelias yra vienintelis, vedantis artyn prie Dievo, ir juo ėjo visų amžių šventieji.
Bažnyčia mums padovanojo šviesų palaimintojo Teofiliaus Matulionio pavyzdį, koks privalo būti tas evangelinis mažutėlis. Ano meto gudrieji mąstė, kad Matulionis elgiasi ne visiškai išmintingai. Vienas vyskupijos ordinaras net savo dienoraštyje įrašė skeptišką nuomonę apie vyskupą Teofilių, kuris, jo nuomone, nevisiškai pažįsta gyvenimo realijas. Siautėjant karingam bolševizmui, anuo metu daugeliui atrodė, kad reikia prisitaikyti prie nepalankių aplinkybių ir tokiu būdu garantuoti išlikimą. Anuomet net dvasininkai buvo gundomi kolaboruoti su okupantais ir taip išvengti gresiančių represijų. Tačiau tai buvo ne Dievo, bet pasaulio išmintis. Palaimintasis Teofilius labai nuosekliai ėjo Evangelijos keliu, viską patikėdamas Dievo Apvaizdai. Tai Dievo laiminamo mažutėlio kelias.
Toks tiesus elgesys negarantuoja, kad žmogų lydės žemiška sėkmė. Palaimintasis Teofilius daug kartų patyrė, kokią sunkią naštą jam uždeda jo bekompromisė laikysena, tačiau šios naštos nesibaidė ir neatsisakė. Jis visuomet prisiminė Jėzaus žodžius: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28). Palaimintasis buvo tikras Jėzaus mažutėlis: nelaikė savęs kažkuo, bet visiškai pasitikėjo Dievo vedimu, ir tai teikė jam ramybę net ekstremaliose situacijose, kuriose daugelis palūždavo.
Palaimintasis Teofilius buvo ne vienintelis Lietuvoje toks Jėzaus laiminamas mažutėlis. Turėjau laimės sutikti ne vieną panašų mažutėlį, labai panašų į palaimintąjį Teofilių. Vienas iš jų buvo kun. Virgilijus Jaugelis, kuris buvo teisiamas už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ platinimą. Teismo metu jis ne tik nesigynė, ką buvo daręs, bet ir tvirtino, kad ne jis yra nusikaltėlis, gynęs Bažnyčią nuo persekiotojų; tikrieji nusikaltėliai yra tie, kurie draudžia žmonėms gyventi pagal savo įsitikinimus.
Mažutėlis pagal Jėzaus mintį yra tas, kuris nesibaido prisiimti Dievo uždedamą naštą. O ta našta yra savęs dalijimas kitiems. Pats Jėzus paliko pavyzdį, kaip reikia tarnauti ir save dalyti iki mirties ant kryžiaus. Nesibaiminkime šitos naštos, nes Jėzus sako: „Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mt 11, 30).
