Anaiptol, sakau jums! Bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite. Arba anie aštuoniolika, kuriuos užgriuvo bokštas prie Siloamo tvenkinio ir užmušė; jūs manote, kad jie buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus?! Ne, sakau jums, bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“.
Jėzus pasakė palyginimą: „Vienas žmogus turėjo savo vynuogyne pasisodinęs figmedį. Kartą jis atėjo pažiūrėti jame vaisių, bet nerado. Ir tarė sodininkui: 'Štai jau treji metai, kaip aš ateinu ieškoti šio figmedžio vaisių, ir vis nerandu. Nukirsk jį, kam dar žemę alina!' Anas jam sako: 'Šeimininke, palik jį dar šiais metais. Aš jį apkasiu ir patręšiu. Rasi jis dar duos vaisių. O jei ne, tada jį iškirsdinsi'“. (Lk 13,1-9)
Yra teigiama, kad Pilotas, Romos imperijos paskirtas Judėjos valdytojas, buvo nuožmus žmogus, pasižymėjęs negailestingu elgesiu žydų atžvilgiu. Paschos šventės metu maldininkai plūsdavo į šventyklas, kur Viešpačiui būdavo aukojami ir deginami paskersti gyvūliai. Suprantama, tokių įvykių metu, kada vienoje vietoje susiburdavo daug emocionaliai pakylėtų, susijaudinusių žmonių, kildavo triukšmas. Tad istorija teigia, kad Piloto siųsti kareiviai ne kartą išžudė tokių šventinių aukojimų dalyvius, sumaišydami, kaip teigia evangelija, jų kraują su jų aukomis.
Religiniu ir etniniu pagrindu kylanti neapykanta bei susiskaldymas tada, kaip, deja, ir dabar, buvo beveik kasdienis žmogaus gyvenimo palydovas. Toks susiskaldymas, susipriešinimas buvo jaučiamas ir tarp Judėjos ir Galilėjos žydų, fariziejų bei sadukiejų.
Tikėtina, kad būtent Judėjos žydai praneša Jėzui, Galilėjos žydui, apie kitų galilėjiečių nužudymą aukojimo ceremonijos metu. Pranešėjų tikslas – pasipuikuoti prieš Jėzų bei dar kartą paliudyti, kad jie, Judėjos gyventojai, yra tie teisieji, tikrieji Jahvės garbintojai, o visi kiti – nusidėjėliai, verti Dievo bausmės.
Nusidedame ne tik darbais, žodžiais, apsileidimais, bet ir mintimis. Pavydas yra viena iš skaudžiausių dvasinio gyvenimo rykščių.
Jėzaus klausimas – „ar manote, kad tie buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus...; ...kaltesni už visus kitus?..“ – atskleidžia dieviškos logikos trūkumą žmogiškame mąstyme.
Katekizmas pateikia septynias svarbiausias ydas: puikybė, gobšumas, gašlumas, rūstumas, pavydas, rajumas ir tingumas. Nusidedame ne tik darbais, žodžiais, apsileidimais, bet ir mintimis. Ypatingai pavojingos yra blogos mintys kito žmogaus atžvilgiu. Pavydas yra viena iš skaudžiausių dvasinio gyvenimo rykščių.
Šv. Jonas Auksaburnis sako, kad „pavydas yra blogiau už godumą“. Pavydima gėrio, sėkmės, kuria džiaugiasi kitas žmogus. Toks pavyduolis dažniausiai pats yra tinginys, tačiau padarytų viską, kad pakenktų kitam.
Visi dvasiniai autoriai pripažįsta, kad puikybė yra visų ydų ir nuodėmių viršūnė. Klasikinis puikybės pavyzdys yra fariziejus, kuris taip meldžiasi: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas“ (Lk 18, 11). Puikybės sužeistas asmuo trokšta būti liaupsinamas ir laikomas geresniu už kitus, nors pats viską be jokio savo nuopelno yra dovanai gavęs iš Dievo.
Tad jeigu norime būti Dievo logikos dalininkais, privalome praktikuoti minčių pasninką, kuris yra kasdienis įsipareigojimas mąstyti tarpusavio pagarbos bei meilės mintimis.
Puikybė – tai pats stipriausias demonas, tiesiausiu keliu vedantis į nuodėmę.
Šv. Teodoretas Kyrietis teigia, kad išpuikusiam teologui pakanka tik jo paties nuomonės. Tačiau žinome, kad bet koks puikybės varginamas žmogus yra linkęs atmesti kitų iniciatyvas, patarimus, pamokymus.
Tad jeigu norime būti Dievo logikos dalininkais, privalome praktikuoti minčių pasninką, kuris yra kasdienis įsipareigojimas mąstyti taikos, ramybės, bendrystės, tarpusavio pagarbos bei meilės mintimis.
Dieve, padėk!
