Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ Jėzus sustojo ir tarė: „Pašaukite jį“. Žmonės pašaukė neregį, sakydami: „Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia“. Tasai, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus. Jėzus prabilo į jį: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Neregys atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“ Tuomet Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu. Mk 10, 46–52
„Viduje slypintį troškimą Dievui išrėkti „kad praregėčiau“ dažnai pajuntu gumulu gerklėje“,- pasakoja su priklausomybe kovojantis žmogus ir tęsia, jog „draugai“, kasdieniai mažai džiaugsmo beteikiantys įsipareigojimai bei nerūpestingo gyvenimo troškimas, bet tuo pat metu persekiojanti baimė bando užčiaupti man burną šnibždėdama: „Nutilk, nerėk, pažiūrėk į save, negi dar regi viltį, ir iš vis, kas tu toks, kad Jėzus tave išgirstų!“ Tokios vienišos nevilties akivaizdoje neretai reikalaujame stebuklo čia ir dabar, nes laikas atrodo piktas.
Evangeliniai neregių išgydymo stebuklai yra simboliai, išryškinantys dvasinio aklumo realybę, pirmiausiai pasireiškiančią Dievo dalyvavimo kasdieniame žmogaus gyvenime nepastebėjimu
Evangeliniai neregių išgydymo stebuklai yra simboliai, išryškinantys dvasinio aklumo realybę, pirmiausiai pasireiškiančią Dievo dalyvavimo kasdieniame žmogaus gyvenime nepastebėjimu, nebesugebėjimu atpažinti Jo ženklų. Beje, kartais Jėzus naudoja keistokas gydymo priemones. Štai vienam neregiui akys patepamos iš žemės ir seilių padarytu purvu bei jam liepiama nusiplauti ne pačiu tyriausiu Siloamo tvenkinio vandeniu.
Bažnyčios Tėvai savo pamoksluose teigia, kad purvas būdavo naudojamas žmogų apakinti, o ne aklumą gydyti. Kokios netikėtos ir net nepatrauklios gali būti Viešpaties naudojamos dvasinio gydymo priemonės!
„Ko nori, kad tau padaryčiau?“- šis Jėzaus klausimas suteikia drąsos ne tik aklam elgetai, bet ir mums išrėkti patį didžiausią troškimą.
Bartimiejaus gijimas prasideda jam nepaklusus nutilti. Jis vis garsiau šaukė. Tikiu, kad Viešpats akląjį Jericho elgetą išgirdo iš pirmo karto, tačiau laukė, kol Bartimiejus, laukia kol ir kiekvienas iš mūsų besikartojančiu maldos atodūsiu pradėsime tikėjimo pokalbį. „Ko nori, kad tau padaryčiau?“- šis Jėzaus klausimas suteikia drąsos ne tik aklam elgetai, bet ir mums išrėkti patį didžiausią troškimą. O pasveikimo receptas yra Viešpaties atsakyme: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“.
Dievo niekada nesugebėsime pažinti tik intelekto pagalba. Jis yra asmuo, todėl susitikimas su juo visada yra asmeniškas. Tad kiekvienas turime savo kelią: vieno jis tiesus, antro vingiuotas, maištingas ir pavojingas, o kitas guli parkritęs ant kelio prisidengęs galvą, nes dar bijo pakilti, išsitiesti ir žengti savo pirmąjį asmenišką žingsnį su meile laukiančio Dieviško Asmens link.
Krikščionis turi pripažinti, kad jo tikėjimas yra dovanai mums duodamos dieviškos iniciatyvos vaisius: „Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia“ (Jn 6, 44). O būdas, kuriuo Tėvas patraukia žmogų link savo Sūnaus Jėzaus, yra Šventoji Dvasia, veikianti mūsų širdyse ir suteikianti drąsos bei pasitikėjimo Dievui ištarti – „Tėve“.
