Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofiliau, sutvarkytą pasakojimą, kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas.
Dvasios galybe Jėzus sugrįžo į Galilėją, ir visame krašte pasklido apie jį garsas. Jis pradėjo mokyti jų sinagogose, visų gerbiamas.
Jėzus parėjo į Nazaretą, kur buvo užaugęs. Šabo dieną, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti. Jam padavė pranašo Izaijo knygą. Atvyniojęs knygą, jis rado vietą, kur parašyta:
Viešpaties Dvasia ant manęs,
nes jis patepė mane,
kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams.
Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo,
akliesiems – regėjimo;
siuntė vaduoti prislėgtųjų
ir skelbti Viešpaties malonės metų.
Užvėręs knygą, Jėzus grąžino ją patarnautojui ir atsisėdo; visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į jį. Ir jis pradėjo jiems kalbėti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“. (Lk 1, 1-4. 4, 14-21)
Šv. Lukas evangelijos pradžioje krikščioniui Teofiliui, o per jį ir visiems mums nurodo jo surašyto Jėzaus gyvenimo pasakojimo tikslą – „kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas“.
Taip jau Bažnyčios liturgijoje sutvarkyta, kad šį sekmadienį evangelijoje po kelių I-ojo skyriaus eilučių, praleidę glaustai pateiktą trisdešimties metų laikotarpį nuo Viešpaties gimimo iki jo krikšto, peršokame į IV-ąjį skyrių, kuriame pasakojama apie Jėzaus viešosios veiklos pradžią.
Ši pradžia yra paženklinta Dvasios jėga, nes skaitome, kad „kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą keturiasdešimt dienų“, tada „Dvasios galybe Jėzus sugrįžo į Galilėją, ir visame krašte pasklido apie jį garsas“, ir pagaliau jis priskiria sau pranašo Izaijo žodžius – „Viešpaties Dvasia ant manęs“.
Taigi evangelija mums liudija, kad Šventoji Dvasia yra būtinas Dievo ir žmogaus santykio bei žmonijos išganymo istorijos veikėjas.
Taigi evangelija mums liudija, kad Šventoji Dvasia yra būtinas Dievo ir žmogaus santykio bei žmonijos išganymo istorijos veikėjas, nes Dvasia padeda pažinti Jėzų ir liudija tiesą apie jo meilę žmogui.
Žymus protestantų teologas Karl Barth yra pasakęs, kad Šventoji Dvasia yra tas Švenčiausios Trejybės asmuo, apie kurį „neįmanoma kalbėti, neįmanoma tylėti“.
Šventoji Dvasia mus pasiekia nuo Kristaus kryžiaus, kuris, buvęs mirties simboliu, tampa amžinojo gyvenimo ženklu. Tai įvykis, kada Viešpaties Dvasia, buvusi „ant“ Jėzaus, dabar jo paties yra siunčiama Bažnyčiai bei visam pasauliui kaip gyvybės Dvasia.
Kartu su šv. Grigaliumi Nazianziečiu galime teigti: „Kristus gimsta, o Dvasia pirma jį apreiškia; yra krikštijamas, o Dvasia jį liudija; yra gundomas, o Dvasia jį sugrąžina į Galilėją; daro stebuklus, o Dvasia jį lydi; žengia į dangų, o Dvasia lieka“.
Kristus savo Dvasią yra pažadėjęs visiems žmonėms. Iš asmeninės patirties galime teigti, kad viena iš nuostabiausių Šventosios Dvasios veikimo apraiškų yra mūsų gebėjimas nuo „Dievo baimės“ augti link „Dievo meilės“, suvokiant, priimant ir tikint jį esant mūsų Tėvu.
Meilė yra Šventosios Dvasios ženklas par excellence: „Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai“ (1 Kor 13, 1).
Visgi dvasiniame gyvenime yra būtinas konkretumas, tad apaštalas Paulius tęsdamas vardija konkrečius meilės darbus: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai“ (13, 4-6).
Matydami kasdienį dvasinį trapumą, pripažįstame, kad mūsų gyvenimai ne visada atitinka meilės įsakymą. Tada piktosios dvasios esame gundomi nevertumą drąsiai stoti Tėvo akivaizdoje paversti neviltimi, netikėjimu, kad Dievo Meilė yra didesnė už patį didžiausią mūsų niekingumą.
Krikščioniškoje kelionėje, į kurią Viešpaties esame pakviesti, nėra nė vieno šventojo be praeities ir nė vieno nusidėjėlio be ateities.
Tikiu, kad Viešpaties Dvasios įkvėptas šv. Jonas Klimakas vienam oponentui, pareiškusiam, kad „palaimintos yra akys, regėjusios angelą“ paprieštaravo, jog „dar labiau yra palaimintas tas, kuris pamatė savo nuodėmę“. Neseniai popiežius Pranciškus homilijoje, apmąstydamas karaliaus Dovydo gyvenimo istoriją, pasakė, kad „krikščioniškoje kelionėje, į kurią Viešpaties esame pakviesti, nėra nė vieno šventojo be praeities ir nė vieno nusidėjėlio be ateities“.
Tikėjimo, vilties ir meilės Dvasia, pasigailėk mūsų!
