Kai Lietuvos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas viešai pareiškia, kad priimtiems pabėgėliams reikia uždrausti nešioti jiems įprastus drabužius, nes „neaišku, kas po jais“, ko tikėtis iš paprastų šalies gyventojų? Kalbant apie Lietuvą, turbūt natūralu, kad kitataučių ir kitatikių invazija (lyginant su kitomis šalimis, visiškai menka) šiurpina vis dar gana uždarą visuomenę, tačiau kažin ar būtina valdžios atstovams pilti benzino į jau ir taip liepsnojantį laužą.
Tokie tautos vyrų išminties perliukai įsitvirtina neišprususių ir lyg nendrės šakelė prieš vėją linguojančių tautiečių be nuomonės smegenų vingiuose. Įkurdinus pabėgėlius būtent tie, lengviausiai palenkiami ir nemąstantys individai, kels pavojų imigrantams. Tegu ir ne realų, fizinį, tačiau tikrai nepanašų į toleranciją.
Bandau įsivaizduoti atbulą situaciją – jeigu (hipotetiškai) Europoje kiltų karas ir žmonėms tektų plaukiant jūromis, slepiantis automobiliuose bei laivuose, taip, kaip stovi, bėgti, tarkim, į Afriką, kad išsaugotų savo ir vaikų gyvybes. Per stebuklą krantus pasiekusius europiečius vietiniai pasitiktų lazdų kruša ir siaubingomis apgyvendinimo sąlygomis, o galiausiai lieptų „integruotis į jų visuomenę“ ir vaikščioti išsirengus nuogai, nes visi taip vaikšto ir nežinia, kas po tais miesčionių drabužiais suslėpta.
Ar tam, kad lietuviai suprastų, jog pabėgėliai irgi kovoja už gyvybę, būtina bakstelėti pirštu į vaikų lavonus Sirijoje?
Nesunku nuspėti, kaip jaustųsi nuogai išsirengę prie drabužių ir civilizacijos įpratę pabėgėliai. Lygiai taip pat ir su musulmonių burkomis – liepus jas nusiimti moterys, greičiausiai, jaustųsi nuogos. Prašantiems prieglobsčio norima primesti kitą, tiesa, kiek švelnesnį, persekiojimo būdą, elementarią netoleranciją, kuri civilizuotoje valstybėje skambiai, bet absurdiškai vadinama „Nacionalinio saugumo klausimu“. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu.
Pabėgėliai – tie patys emigrantai, kaip ir po užsienius išsibarstę lietuviai, tik išvykę kardinaliai kitokiomis aplinkybėmis.
Lietuvos piliečiai, emigravę dėl gardesnio duonos kąsnio iš ten, kur jų niekas nesikėsino nužudyti, toli gražu ne visi integruojasi į Norvegijos, Didžiosios Britanijos ar Švedijos visuomenes. Nežinau, kaip kitur, tačiau Londone tautiečiai paprasčiausiai susikūrė Mažąją Lietuvą. Su prekybos centrais, knygynais, grožio salonais, sporto klubais ir viskuo, ko tik gali prireikti gyvenant tėvynėje. Čia savaitgalio šašlykams galima nusipirkti net berželio svyruonėlio malkų iš tėvynės (kad kvapas būtų kaip pas močiutę kaime).
Gaila, nėra statistinių duomenų, kokia dalis mūsiškių ir po dešimties metų gyvenimo užsienyje neišmoko vietinės kalbos (iš patirties sakau – tikrai daug). „O kam mums ji, visi kalba lietuviškai“, – išdidžiai sako jie ir priduria esantys patriotai, kalbos nesimokymą pridengdami pagarba tėvynei, kurią seniai paliko.
Politikai svaičioja, esą, kiekvienas pabėgėlis – potencialus teroristas.
Svečios šalies vyriausybinės organizacijos iš kailio neriasi norėdamos padėti tiems tinginiams, esą, negabiems kalboms ar neturintiems laiko paskaitoms. Nuo poliklinikos iki kalėjimo – visose įstaigose galima nemokamai gauti vertėją iš lietuvių į anglų kalbą. Lietuviai nesirengė ir toliau nesirengia visiškai integruotis į vietinį gyvenimą emigracijoje, bet niekas iš jų to ir nereikalauja.
Lietuvoje – priešingai. Atvykai, būk malonus, akies mirksniu tapk mūsiškiu, kitaip blogai baigsis. Politikai svaičioja, esą, kiekvienas pabėgėlis – potencialus teroristas. Piliečiai verkia, kad juos išlaikyti teks iš ir taip menkų savų gaunamų lėšų.
Pinigų gailėjimas – kontroversiškas pasiteisinimas vengiant imigrantų.
Mirtinomis ligomis sergantiems tautiečiams lietuviai visame pasaulyje aukoja tūkstančius eurų. Per televiziją ar internete išvydę iškankintą ligonio veidą bei ašarojančius artimuosius, iš savo menkų gaunamų lėšų kažkokiu būdu randa pinigų paukoti vaistams, kurie, esą, turėtų išgydyti neišgydomas paskutinių stadijų ligas. Tačiau pamatę kitos rasės ar religijos žmogų, besistengiantį patekti į ramią užuovėją svečioje šalyje, rūgščiai susiraukia: „Oi, ne, nereikia mums tų juodų/tų skarotų, pradės viską sprogdinti, vilios mūsų moteris. Ne, ne ir ne“.
Ar tam, kad lietuviai suprastų, jog pabėgėliai irgi kovoja už gyvybę, būtina bakstelėti pirštu į vaikų lavonus Sirijoje? Ar privalu parodyti sustingusį siaubo iškreiptą kruvinos senolės veidą Eritrėjoje? Regis, nesukėlus gailesčio iš mūsiškių supratimo nesulauksi. Tuo labiau tada, kai niekingą nugaros atsukimo idėją palaiko šalies didieji.
Pavyzdžiu šioje situacijoje man tapo lietuvis senolis, prieš keletą mėnesių į savo namus priėmęs pabėgėlį iš Ukrainos. Gana skurdžiai gyvenantis vyras išrėžė trumpai ir aiškiai: „Neturiu aš apartamentų ir skanaus maisto, bet jų namus išsprogdino, o to vyro šeimą – išžudė. Manau, man užteks lašinių ir duonos dviem burnom, o atskiras kambarys su lova jam bus vis geriau nei miegas griuvėsiuose girdint bombas“.
Laisvą kambarį turintis vyras užleido jį nuo mirties bėgančiam svetimšaliui, nes suprato, ką jis patyrė karo zonoje. Jei kiekvienas pamėgintų įsivaizduoti, ką reiškia gyventi nuolatinėje baimėje, gal pasipriešinimo pabėgėliams liktų mažiau?
TAIP PAT SKAITYKITE: Sigutė Limontaitė: Svajojantys emigruoti į Angliją, niekas čia jūsų nelaukia!
