Emigrantų (tų, kurie grįžta į Lietuvą) žiemos šventės susideda iš kiek kitokių komponentų, nei likusių tautiečių. Jos prasideda gerokai anksčiau – tą akimirką, kai pradedamas krauti lagaminas kelionei ir svarstoma, kur sukišti visas tas nelemtas dovanas, kad liktų vietos ir porai megztukų ar suknelių.
Nežinau, ar taip jaučiasi kiti, bet aš prieš kiekvieną kelionę namo jaudinuosi, lyg prastai besijaučiantis žmogus laukdamas kraujo tyrimo rezultatų. Kuo labiau artėja TA diena, tuo sunkiau tampa laukti, kol pamatysiu artimuosius. Tačiau ta būsena, kaip ir dauguma kitų, laikina ir baigiasi vos susitikus.
Nespėju nė apsižvalgyti ir paskanauti visų silkės rūšių tetų, dėdžių ir senelių gražiosiose svetainėse bei su draugais išgerti vyno, kai visi pasiilgtieji grįžta į rutiną. Prabėgus vos kelioms dienoms nuo kelionės iš Londono pasijuntu ne savo vietoje. Vietiniai gyvena savo gyvenimus, keliauja į darbus, eina pirkti maisto, tvarko namus ar plauna automobilius, o aš – lyg į krantą išmesta žuvis, žiopčioju, plakuosi smėlyje be teisės pasirinkti ir galimybės atsidurti vandenyje.
Prabėgus vos kelioms dienoms nuo kelionės iš Londono pasijuntu ne savo vietoje.
Įdomesne veikla užsiimti ar aplankyti draugus dažniausiai tenka vakarais, pasibaigus darbo dienai ir kartais savaitgaliais. Likusį laiką svarstau, ką čia nuveikus, gal apžiūrėjus iki kaulų pažįstamo miesto architektūrą? O gal perskaičius dar vieną knygą?
Iš užsienio grįžtame tam, kad pabūtume su artimaisiais, tačiau tiesa ta, jog pabuvimai ir pasimatymai trykšta džiaugsmo fontanais tik iš pradžių. Greitai esi priverstas tapti to paties miesto gyventoju. Miesto, kuriame neturi darbo, savo namų, kasdienės veiklos ir... mažokai draugų. Visai netrukus pradedi norėti atgal į namus užsienyje, kur gali gyventi kaip nori, turi savo rutiną ir nereikia prie nieko taikytis.
Kiekvienais metais, grįžusi šventėms, jausdavau tą patį nuobodulį, kažko trūkumą, kai prabėgus savaitei norisi tik skristi atgal. Labai ilgai nesupratau, kodėl taip yra, gal per mažai pasiilgau artimųjų, o gal atpratau nuo gyvenimo su šeima? „Plakdavau“ save už tai, kad esu nedėkinga.
Tikėjau privalanti mėgautis kiekviena akimirka, spygauti iš džiaugsmo, kad turiu retą progą pabūti namie. Bet ko čia spygaut, kai atsibudus svetimoje lovoje suvoki, kad visi namiškiai iškeliavo į mokslus, darbus, studijas, o aš – viena, kaip pirštas. Galiausiai pritaikiau bene banaliausią, bet šiai situacijai labai tinkamą frazę – svetimas tarp savų.
Iš užsienio grįžtame tam, kad pabūtume su artimaisiais, tačiau tiesa ta, jog pabuvimai ir pasimatymai trykšta džiaugsmo fontanais tik iš pradžių.
Apie tą jausmą grįžus į Lietuvą ne kartą girdėjau iš daugybės kitų emigrantų. Jis, lyg benamis kačiukas prie durų, neišdygsta tik vienu atveju – jei pasirenki atostogas tuo metu, kai atostogauja ir bent keletas tėvynėje likusių artimųjų. Tuomet galima pramogauti nuo ryto iki vakaro, keliauti ar tiesiog visą dieną plepėti. Tačiau negi prašysiu artimųjų išskirtinai dėl mano grįžimo imti atostogų ar skirti man visą savo dėmesį bei laiką?
Liūdniausia, kad kai kurie emigrantai, nesugebėdami paaiškinti, ką ir kodėl jaučia likę vieni tėvynėje, ima kaltinti Lietuvą bei jos gyventojus. Esą čia mažai veiklos, visi susiraukę, neturi laiko (įsivaizduokit, aš grįžau iš tolybių, bet niekas to nevertina), o draugams trūksta pinigų, todėl jie niekur nenori eiti... Iš tiesų tai tėra nežinojimas kur dėtis, jausmas, kad esi nereikalingas.
Dar vienas nemalonus akcentas po ilgo laiko į Lietuvą grįžusiems emigrantams – žinių spragos, kalbant apie draugų gyvenimus. Gyvenant toje pačioje šalyje pakanka pakelti telefono ragelį ir sužinai, kodėl Onutė išėjo iš darbo, kada Jonas nusipirko namus, o Jurgita susižadėjo ir pastojo. Negana to, bendraujant su artimais žmonėmis bent kartą per savaitę, spėji įsiminti naujų jų draugų ar partnerių vardus ir sužinoti mažas juos pradžiuginusias smulkmenas ar liūdnas patirtis.
Pokalbių „Skype“ ar socialiniuose tinkluose toli gražu nepakanka, kad išlaikytum artimus santykius ir nepaliktum šviesmečių ilgio spragų, tokių svarbių artimiesiems.
Tokiais atvejais jaučiuosi lyg būčiau užkonservuota laiko kapsulėje ir pabudinta po dvidešimties metų.
„Persikrausčiusi į naują butą apsilankiau pas Eglę su vyru, kurie gyvena šalia. Visą vakarą plepėjom. Įsivaizduoji, Izabelė metė mokslus ir apsigyveno kažkokiam kaime, o man, va, tuoj reikia atiduoti bakalaurinį, nežinau, kada spėsiu baigti“, – dėstė man draugė vieną vakarą, o aš nežinojau, nei kas tos Eglė su Izabele, kodėl draugė pakeitė namus, kur dabar gyvena ir kokią specialybę studijuoja.
Tokiais atvejais jaučiuosi lyg būčiau užkonservuota laiko kapsulėje ir pabudinta po dvidešimties metų. Tradiciškai tenka pradėti pokalbį iš naujo, nuo tada, „kai paskutinį kartą matėmės“. Su kita drauge kalbėjomės apie jos naują vaikiną dar prieš man grįžtant, susitikus klausinėjau apie jį, tačiau paaiškėjo, kad per tą laiką „kol nesimatėm“ ši spėjusi pakeisti dar tris vaikinus (ir dar ištverti operaciją).
Deja, tokių pavyzdžių emigrantų gyvenime – nors vežimu vežk, o ir apie mus pačius draugai žino ne ką daugiau. Šia spraga puikiausiai naudojasi apie savo kasdienybę likusiems Lietuvoje meluojantys emigrantai. Tie, kurie kelia susižavėjimą vaikystės draugams švaistydamiesi svarais ir burdami apie vadybininko pareigas didžiulėje įmonėje, nors iš tiesų sandėlyje naktimis krauna dėžes. Ir tie, kurie vaišina svečius prabangiu viskiu, nors grįžę užsienin ilgai ir kantriai turės atidirbti už kiekvieną butelį.
Žinoma, yra ir tokių emigrantų, kurie grįžę šventėms vartosi lyg inkstai taukuose ir verkia tik sėsdami į lėktuvą atgal, nes skaudu dar kartą palikti tėvynę. Yra ir tokių, kuriems laikas grįžus neprailgsta, mat kasdien laukia vizitas pas kokį nors gydytoją, kosmetologę, kirpėją ar plastikos chirurgą (nes Lietuvoje pigiau).
Man yra kitaip. Atostogaudama savoje šalyje labai aiškiai jaučiu, kad joje negyvenu, bet ir per gerai viską pažįstu, kad galėčiau leisti dienas tyrinėdama nematytas vietas. Būdama gimtinėje (ir mieste, ir kaime), niekad nesvarsčiau apie vietinių prekių ir paslaugų kainas, nemaniau turinti teisę skųstis nekalbiomis pardavėjomis (nutęsiant, kad „pas mus Londoneeee“), ką iki koktumo dažnai daro ne vienas emigrantas.
Per šventes Lietuvoje gera taip pat, kaip būtų gera bet kur, kur tavęs laukia. Tik tas gėris tęsiasi per trumpai, nes visiems gyvenant savo gyvenimus, aš šiandien savojo čia neturiu.
TAIP PAT SKAITYKITE: Sigutė Limontaitė: Svajojantys emigruoti į Angliją, niekas čia jūsų nelaukia!
