Putino režimo tikslas yra Europos Sąjungos kaip tokios griovimas iš vidaus, todėl ši grėsmė reikalauja strateginio ir koordinuoto atsako, kuris būtų įgyvendinamas visos ES mastu.
Deja, Briuselio koridoriuose Rusijos grėsmės įsisąmoninimas ir pripažinimas – keblus ir klampus procesas. 2015 m. buvo įkurtas Europos išorės veiksmų tarnybos Rytų strateginės komunikacijos padalinys East StratCom (prie jo steigimo prisidėjo ir Lietuva), tačiau jo veiklą smarkiai apsunkina intensyvus prokremliškų Europos politikų spaudimas. East StratCom veiklą – Rusijos dezinformacijos kampanijų analizę ir dekonstravimą – teigiamai vertina daugelis Europos dezinformacijos ir Rusijos hibridinių grėsmių ekspertų, tačiau šis padalinys yra akivaizdžiai per menkai finansuojamas, jame dirba per mažai žmonių, todėl jam tenka remtis gausiu neapmokamų savanorių tinklu visoje Europoje, ypač Ukrainoje. Neblėstančios ir gerai finansuojamos Rusijos informacinio karo mašinerijos akivaizdoje East StratCom‘ui skiriami finansiniai ir žmogiškieji resursai yra apverktinai menki.
Kol analitiniai centrai ir nevyriausybinės organizacijos bus priklausomos nuo nesisteminio, sporadiško projektinio finansavimo, visus vienijančių tikslų siekimas bus gerokai apsunkintas.
Europos išorės veiksmų tarnybos aukščiausioji vadovybė nenori pykdyti Rusijos, todėl neseniai paskelbtuose ES dokumentuose, skirtuose „melagingų naujienų“ ir dezinformacijos problemai, Rusija dažną sykį tiesiogiai net neminima. Kol nedrįstama net įvardinti pagrindinio grėsmės šaltinio, sunku tikėtis, kad ES imsis rimtų žingsnių siekiant veiksmingai užkardyti Rusijos kišimosi į suverenių ES valstybių narių demokratinius procesus.
Pastaraisiais mėnesiais situacija truputį pagerėjo, ir už tai iš dalies atsakinga Lietuva. Birželio 25 d. vykusioje ES užsienio reikalų taryboje Lietuvos atstovai, subūrę 10 valstybių narių koaliciją, pasiekė, jog pagaliau buvo pritarta bendros, visaapimančios ES strateginės komunikacijos ir kovos su hibridinėmis grėsmėmis strategijos sukūrimo poreikiui. Taip pat sutarta ilguoju laikotarpiu didinti finansinius išteklius, skiriamus šių problemų sprendimui, ir konkrečiai stiprinti East StratCom‘o pajėgumus.
Didesnis dėmesys bus skiriamas strateginės komunikacijos komandų ir Bendrijos institucijų savitarpio koordinacijai, bendrų tikslų įgyvendinimui ir esamų spragų lopymui. Nors šie sumanymai neabejotinai sulauks didelio pasipriešinimo, jau dabar pradedama kalbėti apie naujus sankcijų mechanizmus, kurie būtų aktyvuojami reaguojant į Rusijos chemines ir kibernetines atakas.
Taigi nuo šiol ES bus įpareigota koordinuoti bendrus veiksmus strateginės komunikacijos požiūriu, ieškoti įvairių iniciatyvų sinergijos ir raportuoti apie bendrų sumanymų įgyvendinimo pažangą. Šie postūmiai tęsia praėjusių metų pabaigoje ES priimtus sprendimus, iš kurių svarbiausias – tvaresnio ir didesnio finansavimo užtikrinimas East StratCom‘ui trims metams į priekį. Verta paminėti ir visai neseniai Lietuvos pademonstruotą lyderystę kuriant ES greitojo kibernetinio reagavimo pajėgas PESCO formate.
Žinoma, šių žingsnių nepakanka – visa tai tik pradžia. Kalbant apie dezinformaciją ir strateginę komunikaciją, toliau vertėtų susikoncentruoti į jau egzistuojančių ekspertų, žurnalistų ir aktyvistų tinklų bendros veiklos koordinavimą. Europoje jau dabar veikia daugybė puikių iniciatyvų (toli gražu ne tik East StratCom), kurioms reikia ryžtingo, ilgalaikio institucinio ir finansinio palaikymo, kurį ir turėtų suteikti ES. Kol analitiniai centrai ir nevyriausybinės organizacijos bus priklausomos nuo nesisteminio, sporadiško projektinio finansavimo, visus vienijančių tikslų siekimas bus gerokai apsunkintas, nes pavieniai subjektai konkuruos dėl ribotų, nepastovių finansinių resursų.
Be to, reikia turėti omenyje ne tik tokius visiems jau įprastus dezinformacijos iššūkius kaip „melagingos naujienos“ ir „trolių fabrikai“, bet ir rytojaus iššūkius, susijusius su robotikos, dirbtinio intelekto ir kitų naujųjų technologijų pažanga. Rytojaus iššūkiai reikalaus nepalyginamai daugiau resursų, siekiant užkardyti dar rafinuotesnes grėsmes ir didinti visuomenės atsparumą, medijų bei kibernetinį raštingumą.
Jau dabar pradedama kalbėti apie naujus sankcijų mechanizmus, kurie būtų aktyvuojami reaguojant į Rusijos chemines ir kibernetines atakas.
Kalbant apie strateginių tikslų formulavimą ir siekimą, viskas priklauso nuo politinės valios ir lyderystės. Tvarus ir veiksmingas antihibridinės strategijos sukūrimas bus sunkiai įgyvendinamas uždavinys, jeigu ES ir didžiųjų ES šalių narių lyderiai siųs dviprasmiškus signalus ir demonstruos palankumą Rusijos režimui, ką ne sykį regėjome pastaraisiais mėnesiais. Italijoje vyriausybę suformavus radikalių pažiūrų judėjimams, Lietuvai ir kitoms Rusijos grėsmę aiškiai suvokiančioms valstybėms bus sunku ne tik didinti šios grėsmės suvokimą, bet ir išlaikyti jau pasiektus susitarimus, pavyzdžiui, ekonominių sankcijų paketus.
Kaip bebūtų, dabartiniame sudėtingame geopolitiniame kontekste verta pabrėžti ir atkreipti visuomenės dėmesį į Lietuvos diplomatų pastangas plečiant strateginės komunikacijos reikšmės ir hibridinių grėsmių supratimą ES mastu, buriant bendraminčių koalicijas ir atveriant akis tiems, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių atsisako matyti pagrindinius nūdienos saugumo iššūkius.
Simas Čelutka yra Vilniaus politikos analizės instituto Europos saugumo programos vadovas.
Šis tekstas yra dalis projekto, skirto stiprinti demokratiją ir pilietinę visuomenę bei ryšius su ES Rytų partnerystės šalimis (Ukraina, Moldova, Gruzija) per nepriklausomos informacijos sklaidą pasitelkus šiuolaikinius sprendimus. Projektą įgyvendina Vilniaus politikos analizės institutas. Projektas finansuojamas iš Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos lėšų.
