Visų pirma, žurnalistus ir skaidrumo kultūrą Lietuvoje diegiančias nevyriausybines organizacijas. Priminsime, kad „Atvira Klaipėda“ byloje aukščiausios instancijos teismo sprendimu asmens teisei likti nežinomu buvo suteikta pirmenybė prieš visuomenės interesą žinoti platų viešųjų finansų panaudojimo kontekstą. Savivaldybės konkursus laimėjusios įmonės akcininkas ir savivaldybėje daugumą turinčios partijos rinkiminis bendražygis buvo pripažintas privačiu asmeniu, o privatus asmuo pagal Visuomenės informavimo įstatymą turi beveik absoliučią asmens duomenų apsaugą.
Po teismo sprendimo į Visuomenės informavimo įstatymą, kuriuo teismas rėmėsi, nukrypo ne tik visuomenės, bet ir politikų akys, kurie žaibiškai parengė įstatymo pataisas. Pataisomis siūloma gerokai išplėsti viešojo asmens sąvoką, bet privataus asmens beveik absoliutus imunitetas viešinimui nekvestionuojamas. Ar toks siūlymas iš principo sprendžia problemą?
Viešojo asmens sąvokos plėtimas gali priminti automobilio duslintuvo lopymą tuo metu, kai Europa jau yra įžengusi į elektromobilių erą, kurioje duslintuvai nebereikalingi. Europos Sąjungos bendrajame duomenų apsaugos reglamente (BDAR) nėra viešojo asmens sąvokos. Tikrai verta susimąstyti – kodėl? Taip pat nėra numatyta, kad privataus asmens teisė į privatumą galėtų būti beveik absoliuti. Kaip žinia, žmogaus teisės nėra absoliučios.
Iš Reglamento išplaukia, kad kiekvieno asmens duomenų apsaugos klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į aplinkybių visumą, tarp kurių asmens socialinis statusas (jo viešumas) yra tik vienas iš kriterijų ir nėra visa lemiantis. Toks reguliavimas suteikia galimybę priimti taiklesnius sprendimus, nei formalus, bet neišvengiamai neišsamus asmenų skirstymas į viešus ir privačius. Formalus reguliavimas gali sukurti apgaulingą aiškumo iliuziją, bet įstatyme nenumatytomis aplinkybėmis užkirsti kelią teisingam sprendimui.
Mėginimas išplėsti viešojo asmens apibrėžimą yra savaime komplikuotas. Praplėtimas gali apimti per daug (pagal dabartinį siūlymą ministerijos ar savivaldybės pastato budintysis taptų viešuoju asmeniu). Iš kitos pusės, viešųjų asmenų katalogas gali neapimti kai kurių asmenų, apie kuriuos visuomenei būtų svarbu žinoti. Pavyzdžiui, siūloma viešaisiais asmenimis pripažinti asmenis, įsiregistravusius lobistais.
O jei asmuo užsiima lobizmu neteisėtai, nesiregistravęs? Siūloma į katalogą įtraukti buvusius kandidatus į politinius postus. Bet į sąrašą nepatenka buvę premjerai, buvę ministrai. Arba kiti privatūs asmenys (architektai, kitokie ekspertai), kurie gali dalyvauti neaiškiose nekilnojamojo turto ir kitose schemose – ar jais pasidomėti negalima? Galiausiai, visų įmonių vadovai, savininkai, dalininkai – ar kai kurie jų duomenys neturėtų būti visuomenei prieinami? Ar be tokių duomenų galėtume turėti „Panama papers“, „Pandora papers“ ir panašius tyrimus? Galima daug kalbėti, ką įtraukti, ką išbraukti iš viešųjų asmenų sąrašo. Tik ar prasminga?
„Transparency International“ Lietuvos skyrius Seimui pateikė alternatyvų Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo siūlymą. Siūlymo esmė – Visuomenės informavimo įstatymą suderinti su BDAR, įdiegti analogiškus reguliavimo principus ir jų taikymo kriterijus, kokiais vadovaujasi Europa ir kuriuos išsamiai yra išaiškinęs Europos Žmogaus Teisių Teismas.
Neverta vargti tikslinant viešojo asmens sąvoką – ji nebūtina. Užtat svarbu sutelkti dėmesį į kriterijus, kada vardan viešojo intereso gali būti viešinami asmens duomenys ir kokia apimtimi. Tai ne tik padarytų teisinį reguliavimą taiklesnį, bet ir, tikėkimės, ilgainiui atpratintų institucijas ieškoti atsakymų neišsamioje įstatymo raidėje ir paskatintų įsigilinti, kokios svarbos demokratinei visuomenei yra viešasis interesas ir kaip jis derintinas su asmens duomenų apsauga.
