Auksiniai aptvarai
Tos auksinės karvės ganosi tų pačių politikų sukurtuose auksiniuose aptvaruose, o maitiname jas mes visi kartu. Kaip tai vyksta? Azartinių lošimų rinka čia puikus pavyzdys. Ji iš esmės pasidalinta tarp trijų garbių ponų, kurie vienas su kitu labai nesutaria, nes kiekvienam atrodo, kad kitų aptvarai per dideli, o jo per mažas.
Loterijų aptvare ganosi Antanas Muraška. UAB „Olifėja“ akcininkas ir direktorius. Dar sovietų laikais sporto funkcionieriumi tapęs Antanas 1992 m. suprato, kad jei pats nepaskubės, tai niekas kitas tokio auksinio aptvaro jam nepastatys.
Nedaug Lietuvoje įmonių, kurios sėkmingai veiktų jau tuoj tris dešimtmečius ir vis su tuo pačiu vadovu. Sėkmės paslaptis paprasta – „Olifėja“ valdo beveik visą loterijų rinką. Teoriškai, pačią „Olifėją“ valdo Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK), bet tik teoriškai. Praktiškai, bet koks krustelėjimas, kuris gali sumažinti pono Muraškos pelnus, baigiasi LTOK vadovybės skambučiais Seimo nariams ir viešais pareiškimais, kad dangus griūva. Turėti už savo nugaros olimpiečius iki šiol buvo strategija be pralaimėjimo.
Antrame auksiniame aptvare ganosi Samoilas Kacas, kuris valdo beveik visą lošimo aparatų antžeminį verslą. Žmogus, pirmasis gavęs leidimą imtis tokios veiklos Lietuvoje dar iki jos uždraudimo.
Kai tavo salonai stovi geriausiose vietose prie didelių parduotuvių ir prekybos centrų, ten, kur šeimos eina apsipirkinėti ar leisti laisvalaikio ir valdžiai tai nerūpi, atrodo, nėra ko skųstis. Na, nebent karantinu, kuris jau į pabaigą. Taip, čia statomos sumos ribotos, bet ir klientūra atitinkama. Kažkam ir praloštas šimtas eurų gali reikšti skirtumą tarp maisto savaitei arba alkanų vaikų namie. Šimtas po šimto ir susirenka milijonai.
Na, ir didžiausiame aptvare ganosi nuotolinių lošimų karalius Gintaras Staniulis ir jo bendrovė „Top Sport“. Jis visus lenkia ir savo apyvarta, ir pelnu. Na, ir kaip nelenksi, kai politikų pagalba ši bendrovė ilgą laiką veikė kone be konkurencijos ir sugebėjo užsiimti liūto dalį rinkoje. O pandemijos metu visi lošėjai sugužėjo į internetą. Tikras aukso amžius!
Melžiančių daug
O kaip su mūsų politikais? Su priežiūros institucijomis? Viską puikiai parodė ši savaitė. Kartais Seime vis kyla naujų iniciatyvų bangos, bet mes puikiai matome, kad situacija iš esmės nesikeičia. Kodėl? Todėl, kad tokios iniciatyvos nėra skirtos spręsti problemoms ir ginti visuomenės interesus. Jų tikslas pranešti karvėm, kad atėjo laikas melžimui. Kai sukasi šimtai milijonų, vienas kitas šimtas tūkstančių tikrai nėra didelis nuostolis.
Mato Maldeikio istorija čia unikali, nors ir ne pirma tokia. Pavyzdžiui, Seimas 2015 m. priima Antanui Guogai itin palankų sprendimą, kuriuo apribojama užsienyje registruotų bendrovių galimybė teikti nuotolinių lošimų paslaugas Lietuvoje. Tuo metu A.Guogai priklauso bendrovė „Lošimų strateginė grupė“, kuri valdo prekės ženklą „TonyBet“. Beje, kurį laiką „Lošimų strateginės grupės“ akcininku buvo ir vienas iš „Olifėja“ akcininkų Donatas Kazlauskas.
Vos tik politikai užsimoja griežtinti tvarkas, tuoj pat į Seimą nusidriekia lobistų eilės ir viskas subliūkšta.
Po Seimo pataisų susikuria situacija, kai trys prekės ženklai „Top Sport“, „Orakulas“ ir „TonyBet“ pasidalina visą nuotolinių lošimų rinką. Generalinė prokuratūra pradeda tyrimus, užsisuka teismų karuselė, ginčai persikelia net į Konstitucinį Teismą ir visą tą laiką niekas kitas šio verslo pradėti negali. O vėliau paaiškėja, kad iš „TonyBet“ sąskaitos jos savininkui A.Guogai staiga prireikė pasiimti daugiau nei milijoną grynais tuo pat metu, kai vyko svarstymai Seime. Įdomu, kodėl?
Darbo partijos šešėlis
Korupciniai skandalai dėl azartinių lošimų kildavo nuolatos. Visiškai aišku, kad tai jau tapo nerašyta taisykle, vos tik politikai užsimoja griežtinti tvarkas, tuoj pat į Seimą nusidriekia lobistų eilės ir viskas subliūkšta. Situacija iš esmės nesikeičia, siūlymai sparčiai švelnėja, atsiranda parlamentarams įdomesnės temos. Kaip manote, ar M.Maldeikis buvo pirmas ir vienintelis, kuriam siūlė? Ir jei ne, tai kodėl kiti nepranešė?
Atskira istorija, kodėl skandalo epicentre atsidūrė būtent Darbo partijos parlamentarai. Vieni jų siūlo griežtinti, kitų padėjėjai siūlo kyšius ar bent jau šiuo metu yra tuo įtariami. Garsiai šaukia Artūras Skardžius, kuris Seime pakeitė Antaną Guogą. Reikalauja „ant kilimėlio“ išsikviesti generalinę prokurorę. Visi puikiai supranta, jei ši tvarka pasikeis, ilgametės šeryklėlės užsidarys. Tuo pačiu ir auksiniai aptvarai subyrės. O to nereikia niekam. Nei auksinėms karvėms, nei jas melžiantiems. Juk visiems gerai, išskyrus visuomenę.
Kraštiniais lieka STT pareigūnai – kaip drįso plėšyti Puidoko kelnes? Na, nevykdo Seimo narys reikalavimų, tai nevykdo. Kitą kartą gal sugalvos į kokią parduotuvę nueiti ir nesusimokėjęs išeiti, o atvykę pareigūnai neturės, ką daryti. Juk parlamentaro asmuo neliečiamas. Einu, kur noriu, darau, ką noriu.
Beje, ką veikia kitos institucijos – Konkurencijos taryba ir Lošimų priežiūros tarnyba? Įsivaizduokite, jei Lietuvoje būtų tik vienas degalinių tinklas. Kokios būtų degalų kainos? Koks būtų tokio verslo skaidrumas ir koks būtų pelningumas savininkams?
Kaip veikia priežiūra, mes matome ir šiuo metu. Vykstant Europos futbolo čempionatui žiniasklaidoje pasipylė „UEFA Euro spėlionių žaidimo reklama“. Visą šį reikalą remia UAB „Top Sport“. Lietuvoje lošimų reklama uždrausta, Lošimų priežiūros tarnyba konstatavo, kad tai pažeidimas, bet administracinė atsakomybė mažai, ką gąsdina. Ką jau kalbėti apie socialinius tinklus, kuriuose ne tik reklamuojami lošimai, bet jaunimo sekami influenceriai transliuoja savo žaidimus, dovanoja bendrovių įsteigtus prizus ir dalina registracijos promo kodus. Lietuvoje ribojimų griežtumas puikiai kompensuojamas jų neprivalomumu.
Dar 2015 metais Valstybės kontrolė konstatavo, kad: „Priežiūros tarnyba nepakankamai kontroliuoja, ar laimėjimų fondai atitinka nustatytus reikalavimus. Nustatėme, kad 30 proc. iš 37 audito metu vertintų lošimų automatų neatitiko teisės aktuose laimėjimų fondams nustatytų reikalavimų; 46 proc. iš 52 audito metu vertintų didžiųjų loterijų laimėjimų fondų neatitiko loterijų taisyklėse nustatytų dydžių.“
Persipynę interesai
Kova tarp „šventosios lošimų trejybės“ šiuo metu paaštrėjo ne tik dėl Seime svarstomų teisės aktų. Visai neseniai nuotolinių lošimų rinkoje pasirodė prekės ženklas „7bet“, kurį valdo iš pirmo žvilgsnio nieko nesakanti UAB „Amber Gaming“.
Bet tai tik iš pirmo žvilgsnio. „Amber Gaming“ yra registruota adresu Vilniuje Olimpiečių g. 15-1. Lygiai tuo pačiu adresu, kaip ir A.Muraškos valdoma „Olifėja“. Rinkoje jau seniai kalbama, kad loterijų aptvare besiganiusiems „Olifėjos“ akcininkams pasidarė ankšta ir jie savo resursus bei politinę įtaką nusprendė nukreipti link kaimynų plotų. O tai jau reiškia rimtą karą.
Ir tai labai logiška, nes per pandemiją į internetą sulindę lošėjai, jame gali taip ir pasilikti. Labai patogu, ribojimų beveik jokių, pasiekiamumas milžiniškas, kaip ir milžiniškos priklausomybės problemos, nepilnamečių įsitraukimas, pinigų plovimo problemos ir kiti susiję reikalai.
Beje, G.Staniulis ir S.Kacas čia vienoje valtyje. Jie abu yra bendrovės „Tete-a-tete kazino“ akcininkai. Įmonė valdo nedidelį, bet agresyvų lošimų organizatorių „CBet“. Savaime situacija paradoksali konkurencijos požiūriu, turint galvoje, kad G.Staniulis valdo ir „Top Sport“. Kas būtų, jei „Maxima“ staiga taptų „Norfos“ akcininke? Konkurencijos taryba sureaguotų? O čia reakcijos jokios. Visiems viskas aišku ir skaidru.
Žaidėjai neapginti
Ir visa tai puikiai parodo, kaip funkcionuoja mūsų valstybė bendrai, nes visame šitame cirke labiausiai nukenčia eiliniai žmonės, ypač šių bendrovių klientai. Ką turiu galvoje? Pirmiausia, politikų bukumą ir verslininkų godumą.
Antai A.Guoga pasaulyje žinomas kaip pokerio žaidėjas, tačiau gindamas savo verslo interesus jis labai prisidėjo, jog Lietuvos pokerio žaidėjai būtų nuskriausti. Tam jis pasinaudojo Seimo narių neišprusimu, nes jie taip ir nesugebėjo atskirti kazino, lošimo automatų, nuo lažybų ir pokerio, kurie yra pagrįsti ne sėkme, o žaidėjų gabumais.
Ir šiuo metu Lietuvoje yra ne vienas šimtus tūkstančių iš pokerio laiminčių piliečių. Vieną tokį jau kitą savaitę parodysiu savo kanale, tačiau jie visi varžosi nelegaliai. Iš Lietuvos ką tik pasitraukė tokie pokerio gigantai kaip „Party Poker“, kurio veidu ir ambasadoriumi savo laiku buvo A.Guoga. Latvijoje ir Estijoje liko, o iš Lietuvos pasitraukė, nes nenorėjo pažeidinėti guogiškų mūsų įstatymų.
Politikai taip ir nesuvokė, kad sukti ruletės ratą ar tampyti lošimo aparato svirtį tikrai galima ir Lietuvos įmonėse. Čia skirtumo nėra, kur pralošinėti. Bent jau mokesčiai ir darbo vietos lieka Lietuvoje. O štai konkuruoti pokeryje būnant atskirtiems nuo likusio pasaulio yra beveik neįmanoma. Laimintiems žaidėjams lieka alternatyva – persikelti į Maltą ar kitas valstybes, mokėti mokesčius ir leisti savo pinigus ten.
Taip, jie neturi kyšių nešiotojų, todėl parlamentarams nelabai ir įdomūs. Už juos politikų nuomonę suformuoja jau minėta trijulė, į kurios interesų lauką tikrai nepatenka noras konkuruoti su užsienio kambariais. Koks dar pokeris? Kokia matematika? Eik žaisti pokerio ant lošimo aparato pas Kacą ar Staniulį, juk čia tas pats. Tikrai ne.
Kitas puikus pavyzdys yra žaidėjų limitavimas lažybose. Lažybų bendrovės gali be jokio paaiškinimo imti ir atsisakyti aptarnauti bet kurį klientą. Ir tai vyksta masiškai. Apie tai sukūriau ne vieną epizodą. Jei jūs statote ir jūsų nelimituoja, galite būti tikri, jūs ilguoju laikotarpiu tikrai pralošite ir jokios grėsmės bendrovėms jūs nekeliate. Tuo pat metu, vos tik jūs imsitės statymus daryti protingai, seksite užsienio bendrovių koeficientų pasikeitimus, nedarysite kombinuotų statymų, nelošite bukai kiekvieną dieną, kol sąskaitoje yra pinigų, ir t.t., bendrovės jus limituos labai greitai.
Pats pasiūlymas yra aiškus pasityčiojimas iš žmonių – siūlau lažintis, bet jei laimėsi, tai tave nubausiu. Tai mažų mažiausiai negarbinga ir bendrovės apie tai bent jau turi informuoti iš anksto. Beje, kaip tik dėl limitavimo šiuo metu teismuose sprendžiamas ginčas su lošimo organizatoriumi „CBet“. Nuo šio teisinio precedento priklausys, kaip keisis ar nesikeis limitavimo praktika Lietuvoje.
Seniai atsakyti klausimai
Paprastas procentų stumdymas įstatymų projektuose iš esmės nieko nekeičia. Tai yra būtent tai, apie ką aš kalbėjau. Pakelsime procentą, jūs neteksite milijonų, tai atneškit šimtus tūkstančių ir nekelsime arba kelsime mažiau. Tik kitą kartą atidžiau žiūrėkit, kam nešat.
Šiaip, yra labai aiškūs, užsienyje išbandyti sprendimai, bet niekas jų Lietuvoje nesvarsto. Pvz., per pandemiją Švedija iki 500 eurų per savaitę apribojo maksimalų asmens depozitą lošimų bendrovėse. Pralošęs tokią sumą asmuo negali pastatyti vėl numatytą terminą. Tai sprendžia daug problemų, bet lietuviai juk daug turtingesni už švedus, tai kam čia smulkintis.
Kalbant apie antžeminius lošimus – salonai turi būti keliami iš miesto centro ir miegamųjų rajonų į nuošalesnes vietas. Rekonstruokite kokius apleistus dvarus, sutvarkykite nuošalesnes teritorijas, bet kai jūs kuriatės greta maisto prekių parduotuvių, nepasakokit pasakų, kad jums rūpi žmonių psichinė sveikata ir finansinė būklė.
Na, ir loterijos. Čia taip pat viskas paprasta. Kodėl valstybė atiduoda savo pinigus kelioms šeimoms, kurios pirmos prasimušė sau naudingus teisės aktus? Iš viso, kas per absurdas, kad LTOK turi būti lošimo verslininkų įrankiu? Sportas turi būti tinkamai finansuojamas per biudžetą, o loterijos visame pasaulyje yra dar vadinamos „kvailių mokesčiu“. Čia verslininkai pralošti negali.
Kodėl neriboto tiražo nacionalines loterijas valstybė negalėtų perimti į savo rankas ir gautus milijonus skirti, na, kad ir sporto mokykloms ar infrastruktūrai? Už kokius nuopelnus šios lėšos keliauja į privačias kišenes? Ir ne, tikrai nieko prieš privačius verslininkus neturiu. Jie galėtų organizuoti riboto tiražo loterijas. Tikiu, kad ir konkurencija čia atsirastų labai greitai, tiesa, pelnai ir apyvartos sumažėtų.
Deja, to nebus, nes niekas tuo nesuinteresuotas. Kas tada po 50 tūkstančių nešios?
