Pirkti reikia mokėti, o pirkti už didelius pinigus reikia išskirtinių gabumų.
Pirkti reikia mokėti, o pirkti už didelius pinigus reikia išskirtinių gabumų. Čia reikalinga itin aukšta kvalifikacija, itin geri derybiniai įgūdžiai, itin skaidrios ir korupcijos riziką maksimaliai mažinančios procedūros. Krašto apsaugos ministerija (KAM) dabar kaip tik ir turi progą visus šiuos įgūdžius pademonstruoti, nes yra pasiryžusi išleisti apie 500 mln. eurų.
Deja, kol kas šis istorinis pirkimas atrodo nykiai. Nesu karo technikos ekspertas ir negaliu vertinti šarvuočių, tačiau man tenka daug rašyti apie viešuosius pirkimus ir jeigu tai būtų kokios nors savivaldybės automobilių pirkimas, jis jau seniai būtų virtęs skandalu. Kaip tai atrodo iš šalies?
Savivaldybė išsiunčia paklausimus 12 automobilių gamintojų. Šie noriai teikia savo pasiūlymus, kuriuos vertina savivaldybės ekspertai. Nors konkursas dar nebaigtas, meras jau pareiškia, kad jam labiausiai patinka „Mercedes“ automobiliai. Maža to, naujausias blizgantis modelis atvaromas prie savivaldybės pastato ir vietos politikai nusifotografuoja jo fone. Nuotraukos ištiražuojamos vietinėje spaudoje.
Kiti gamintojai ima klausinėti, kodėl jie nebuvo kviesti pristatyti savo automobilių, ir pareiškia, kad savo lėšomis tai galėtų padaryti per kelias savaites. Kvietimo jie, žinoma, nesulaukia, o meras paaiškina, kad nieko nepažeidė, nes tai buvo „Mercedes“ iniciatyva, prie kurios organizavimo aktyviai prisidėjo ir vietos automobilių entuziastai bei visuomenininkai. Tokių tarpininkų ir nuomonės formuotojų neturit? Jūsų bėdos.
Taip keliomis viešųjų ryšių akcijomis visas konkursas viešojoje erdvėje paverčiamas į klausimą: „Pirks meras „mersą“ ar nepirks?“
Užkulisiuose netyla kalbos, kad vienas gamintojas moka nemažus pinigus nepriklausomiems ekspertams už palankios nuomonės formavimą. Į tiesius klausimus, ar taip yra, patys ekspertai neatsako.
Ekspertai netrunka išdėstyti, kad „Mercedes“ yra saugiausias automobilis, todėl visi tie, kurie dar siūlo svarstyti „Lexus“, „Volvo“ ar „Audi“, nesirūpina mero saugumu ir yra arba nesusipratėliai, arba sąmoningai kenkia.
Tokie pareiškimai daromi dar nesibaigus deryboms dėl kainos. Maža to, viešumoje pasirodo informacija, kad „Mercedes“ išlaikymas savivaldybei bus pats brangiausias, o vietos servisai jo remontuoti negalės. Automobilį galės prižiūrėti ir taisyti tik užsienio specialistai.
Ekspertai paaiškina, kad ir čia viskas gerai, nes vietos meistrai ir taip kreivarankiai, korumpuoti, tik ir laukiantys gardaus kąsnio nuo savivaldybės stalo.
Jie tai sako nutylėdami, jog vietinės įmonės seniai gamina ir eksportuoja detales tiems patiems pasauliniams automobilių gamintojams. Be to, stiprūs vietiniai verslai niekada neatsiras, jei bus galvojama tokiomis kategorijomis.
Tai šen, tai ten dar pasigirsta pavieniai balsai, kad pirkimas turi būti rengiamas pagal iš anksto pačios savivaldybės gamintojams pateiktus reikalavimus ir tikrai ne vienas „Mercedes“ juos atitinka.
Taip pat bandoma aiškinti, kad yra mažų mažiausiai kvaila galutinai nesusitarus dėl kainos ir kitų sąlygų jau krykštauti, kokie geri vienos markės automobiliai ir kaip jie lenkia konkurentus. Taip pat neracionalu tuo pat metu savivaldybėje priimti galutinį sprendimą, iš kurio gamintojo bus perkama, taip eliminuojat likusius ir iš esmės pabloginant savo derybines pozicijas.
Kaip atsakymas į šias abejones viešojoje erdvėje pasirodo informacija, kad pigesnius variantus siūlančios įmonės buvo įsivėlusios į korupcijos skandalus, pavyzdžiui, Kroatijoje, todėl į jas reikėtų žiūrėti atsargiai, nepaminint, kad ir Vokietijos gamintojai murkdėsi tokiuose pat skandaluose, pavyzdžiui, Graikijoje.
Užkulisiuose netyla kalbos, kad vienas gamintojas moka nemažus pinigus ekspertams už palankios nuomonės formavimą. Į tiesius klausimus, ar taip yra, patys ekspertai neatsako.
Šarvuočių pirkimas vyksta labai panašiai. Aiški išankstinė pozicija, vieninga ekspertų nuomonė, konkurentų priekaištai dėl nevienodų sąlygų, įspūdingos kainų žirklės ir Lietuvos verslininkų pasipiktinimas, kad neginami jų interesai.
Kaip baigtųsi toks pirkimas? Jo rezultatus bet kuris iš konkurso dalyvių skųstų teismui ir, tikėtina, pirkimą tektų rengti iš naujo.
Savivaldybė privalėtų detaliai paaiškinti, ar laimėtojas pasirinktas laikantis gamintojams išsiųstų reikalavimų ir įstatymuose apibrėžtų procedūrų, ar visiems dalyviams buvo sudarytos vienodos sąlygos, ar buvo tinkamai įvertinti visi siūlymai nesikoncentruojant tik į automobilio svorį, kai iš anksto aišku, kad čia vienas gamintojas konkurentų neturės.
Šarvuočių pirkimas vyksta labai panašiai. Aiški išankstinė pozicija, vieninga ekspertų nuomonė, nors daugelyje šalių vykdant analogiškus pirkimus pasirinkimas toli gražu nebuvo akivaizdus, konkurentų priekaištai dėl nevienodų sąlygų, įspūdingos kainų žirklės ir Lietuvos verslininkų pasipiktinimas, kad neginami jų interesai.
Apie tai teko rašyti jau ne kartą. Skubu viešai deklaruoti, kad su nei vienu iš gamintojų ar jų atstovų jokiais ryšiais nesu susijęs, niekada už savo straipsnius nesu paėmęs nei cento išskyrus savo kasmet deklaruojamą atlyginimą iš darbdavio.
Nesu nusiteikęs nei prieš vieną šarvuočių gamintoją. Neturiu ir favoritų. Karinę techniką vertinti man tikrai trūksta kvalifikacijos. Tuo pat metu man teko nemažai rašyti apie viešuosius pirkimus ligoninėse arba, pavyzdžiui, Žemės ūkio ministerijoje, nors nesu nei medikas, nei žemdirbys.
Akivaizdu, kad šio pirkimo metu kai kuriuos dalykus buvo galima daryti kitaip:
– kol vyksta pasiūlymų vertinimas ir pirkimas nėra baigtas oficialiems asmenims buvo galima viešai nekalbėti apie jų favoritus;
– buvo galima realiai, o ne formaliai derėtis su kuo daugiau pardavėjų taip skatinant juos konkuruoti tarpusavyje, o vienintelę įmonę detalių derinimui pasilikti tik aiškiai sutarus dėl kainos ir kitų esminių sutarties sąlygų;
– buvo galima ne tik leisti, bet ir raginti gamintojus kuo plačiau ir viešiau pristatyti savo pasiūlymus Lietuvoje. Tai, kad užsienio bendrovės pačios čia veržiasi parodyti savo karinės technikos, mūsų šaliai yra didelis įvertinimas;
– buvo būtina atsakyti į visus gamintojų klausimus, nes su jais gali tekti bendradarbiauti ateityje. Neišsklaidytos abejonės gali ilgam atmušti jų norą dalyvauti tokiuose pirkimuose Lietuvoje ir sudaryti įspūdį, kad jie vyksta neskaidriai;
– buvo galima dėti visas pastangas, kad šio pirkimo metu kuo daugiau kompetencijų įgytų ir kuo daugiau uždirbti galėtų vietos verslas. Pavyzdžiui, šiais metais danai pirkdami 206 vnt. (šis skaičius gali augti iki 450) „Piranha V“ šarvuočių išsiderėjo 500 mln. eurų vietinės pramonės indėlį. Pinigai atiteks 40 daniškų bendrovių. Ką išsiderėjome mes netrukus paaiškės;
– vis dar galima ir būtina įdėti saugiklius, kad sutarta suma stipriai neišaugtų jau po sutarties pasirašymo. Tos pačios Danijos pavyzdys rodo, kad ji gali augti net penktadaliu jau išsirinkus laimėtoją;
– būtina spręsti komunikacijos problemas, nes nėra normalu, kai ministerija atsakymus derina kelias dienas ir juos du kartus iš eilės atsiunčia jau pasirodžius publikacijoms taip tik reaguodama, o ne formuodama viešąją nuomonę;
– visi šiuose procesuose dalyvaujantys ir finansinę paramą iš šarvuočių gamintojų gaunantys asmenys galėjo ir turėjo tai viešai deklaruoti, tačiau to nepadarė. Įtakos darymas tokius ryšius slepiant yra aiškus interesų painiojimas;
– buvo galima ir vis dar galima tobulinti tokių pirkimų tvarką siekiant kuo didesnio pirkimo procedūrų skaidrumo ir visais įmanomais būdais mažinant korupcines rizikas. Kai kalbama apie tokio dydžio pirkimus, net ir 1 proc. yra labai didelė suma.
Matau, kokio skaitytojų dėmesio sulaukia šis pirkimas. Tikiu, kad jo svarbą puikiai suvokia pirkimą vykdantys žmonės. Įvykiai Ukrainoje parodė, kad šių dienų pasaulyje karinė grėsmė nebėra tik teorinis modelis pratybų lentoje.
Esu tikras, kad karinių pajėgų vadovybė puikiai supranta klaidos kainą, todėl bus priimtas gerai apgalvotas, pasvertas ir skaidrus spendimas. Nepaisant to, viena išvada aiški jau dabar – rengti tokius pirkimus mums vis dar reikia mokytis. Ir ši išvada visiškai nepriklauso nuo to, koks pasiūlymas bus pasirinktas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Verslo atstovai: pirkdama šarvuočius Lietuva nesimoko iš žiaurių Ukrainos pamokų