2000 m. įstojau į Lietuvos teisės universitetą. Kaip vienas iš dešimties geriausius stojimo balus turinčių pirmakursių studijų knygelę gavau iškilmingoje aplinkoje tiesiai iš Teisės fakulteto dekano rankų.
Kaip šiandien jaučiasi MRU diplomą turintis absolventas? Maždaug taip, kaip dabar jaučiasi Rusijos gyventojai rublius saugiai pasidėję savo šalies bankuose. Puikiai supranti, kad jie po truputį virsta šiukšlėmis ir vis tikiesi, kad valdžia šio proceso bent jau neskatins.
Buvau baigęs gimnaziją, laimėjęs respublikinį filologų konkursą ir taip automatiškai gavęs aukščiausią lietuvių kalbos egzamino balą. Taip pat buvau iš tų abiturientų, kurie pirmą kartą išbandė valstybinį istorijos egzaminą. Gavau 10 balų, kurie po metų stojant buvo paversti 95 šimtabalės vertinimo sistemos balais.
Metus Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakultete studijavau Verslo informacijos vadybą, tačiau nusprendžiau, kad teisė man suteiks kur kas tvirtesnį pamatą ateities gyvenimui.
Tuo metu aišku buvo viena – teisininko diplomas garantuoja gerą darbo vietą ir liudija, kad dėl jo sugebėjai įveikti nemažą konkurenciją. Situacija buvo tokia, kaip šiuo metu įgyjant medicinos aukštojo mokslo diplomus.
TAIP PAT SKAITYKITE: M.Romerio universitetas – prieš minimalų stojamąjį balą: jam svarbūs tik mokūs studentai?
Tiesa, skirtingai nuo kvalifikuotų medikų, kurie labai lengvai gali konkuruoti tarptautinėje darbo rinkoje, Lietuvos aukštosios mokyklos teisininkus ruošė daugiausia vidaus rinkai.
Tuo metu, kaip ir dabar, universitetui vadovavo Alvydas Pumputis. Nepaisant ribotos rektorių kadencijos, jis aukštajai mokyklai, kuri šiuo metu turi Mykolo Romerio universiteto (MRU) pavadinimą, vadovauja jau 25 metus.
Ministerija prašo, kad aukštosios mokyklos baigtų diplomų spausdinimo verslą ir nusistatytų elementarias padorumo ribas pasakydamos „ne“ iš mokyklos ateinantiems beraščiams, kad ir kokia stora jų tėvelių piniginė būtų. Kodėl tai netinka MRU?
Puikiai pamenu, kaip universiteto koridoriuose buvo juokaujama, jog A.Pumputis yra pirmas rektorius, dėl kurio kėdės išsaugojimo aukštoji mokykla turėjo pakeisti savo pavadinimą.
Šiuo metu jis yra laikinai einantis pareigas, o MRU paskelbė naujo rektoriaus konkursą nekeisdama aukštosios pavadinimo. Tai jau žingsnis pirmyn.
Na, bet aš ne apie A.Pumputį, kuris, mano nuomone, puikiai tvarkosi aukštosios mokyklos ūkio reikaluose.
Nauji pastatai, legendinė aukštosios valgykla, kurioje galima pavalgyti už simbolinę kainą, gerai įrengtos auditorijos, suremontuoti bendrabučiai.
Aš apie MRU sprendimą likti vienintelei iš Lietuvos aukštųjų mokyklų, nepatvirtinusiai minimalaus stojančiųjų balo.
Priminsiu, kad Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) siūlymu, stojantieji į aukštąsias turėtų būti išlaikę bent vieną valstybinį brandos egzaminą žemiausiu balu, o kitų konkursinių dalykų turėti patenkinamus metinius arba mokyklinių brandos egzaminų pažymius. Jei netyčia šį tekstą skaito kuris nors abiturientas, kuris šių reikalavimų neatitinka, jam aiškinu atskirai.
Ministerija prašo, kad aukštosios mokyklos baigtų diplomų spausdinimo verslą ir nusistatytų elementarias padorumo ribas pasakydamos „ne“ iš mokyklos ateinantiems beraščiams, kad ir kokia stora jų tėvų piniginė būtų.
Ponai, ar jūs svarstote, kaip vidutinis šios mokyklos absolventas atrodys dar po 10 metų ir ko bus vertas jo diplomas, jei MRU liks vienintele aukštąja mokykla, pasiruošusia priimti bet ką?
Kai prieš 14 metų stojau aš, man teko laikyti 3 valstybinius egzaminus, papildomai pasirinkti 2 arba 3 mokyklinius brandos egzaminus ir, svarbiausia, laikyti aibę stojamųjų aukštosiose mokyklose.
Tarkim, teko rašyti rašinį stojant į žurnalistiką ir kalbėtis su stojimo komisija, kuriai vadovavo Andrius Vaišnys. Mane egzaminavo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas Antanas Smetona. Beje, iš A.Vaišnio komisijos gautas 10 ir iš A.Smetonos gautas 8 lėmė, kad pasukau į Komunikacijos fakultetą, o Teisės fakultete galėjau rinktis nebent mokamą vietą.
Net nekilo mintis, kad nelaikydamas valstybinių egzaminų ar net turėdamas neigiamus pažymius brandos atestate gali stoti į aukštąją. Manau, daugelį dabar aukštosioms vadovaujančių mokslininkų toks abiturientas prieš 14 metų būtų gerokai prajuokinęs. Kas pasikeitė?
Šiandien MRU Senato nariai ramiais veidais tvirtina, kad įstoti į šią aukštąją mokyklą konstitucinę teisę turi bet kas, svarbu, jog toks žmogus galėtų susimokėti.
Aš nesigilinsiu į tokio tvirtinimo pagrįstumą. Tik paaiškinsiu, kaip jaučiasi MRU diplomą turintis absolventas.
Maždaug taip, kaip dabar jaučiasi Rusijos gyventojai, rublius saugiai pasidėję savo šalies bankuose. Puikiai supranti, kad jie po truputį virsta šiukšlėmis, ir vis tikiesi, kad valdžia šio proceso neskatins. Ar į tokį banką nešti savo santaupas, kiekvienas sprendžia individualiai.
Labai gaila, bet MRU atveju reiktų kalbėti uabams būdingais terminais – pajamos, pardavimai, kaštai, balansas, personalo darbo vietos. Žinių kokybė, aukštosios mokyklos reputacija, perspektyva, prestižas čia jau nebetinka.
Aš suprantu, kodėl MRU taip skaudžiai reagavo į žurnalo „Reitingai“ paskelbtą aukštųjų mokyklų vertinimą, kur jo nebuvo net geriausių Lietuvos aukštųjų mokyklų aštuntuke.
Ponai, jūs gal juokaujate? Ar suvokiat, kaip jūs atrodote iš šalies?
Ar jūs svarstote, kaip vidutinis šios mokyklos absolventas atrodys dar po 10 metų ir ko bus vertas jo diplomas, jei MRU liks vienintele aukštąja mokykla, pasiruošusia priimti bet ką?
Dabar daug kalbama apie aukštųjų mokyklų autonomiją. Labai gaila, bet MRU atveju reikia kalbėti uabams būdingais terminais – pajamos, pardavimai, kaštai, balansas, personalo darbo vietos.
Žinių kokybė, aukštosios mokyklos reputacija, perspektyva, prestižas čia jau nebetinka. Ir tai puikiai suvokiu ne tik aš. Tai puikiai suvokia darbdaviai, todėl šis verslo planas ateities neturi.
Net ir eilinis dvejetukininkas greitai suvoks, kad už bevertį popiergalį mokėti ir dar gaišti 4 gražiausius gyvenimo metus neverta. Geriau jau už tuos pinigus nusipirkti bilietą į Airiją. Juk Bilas Gatesas, Michaelis Dellas ar Steve‘as Jobsas universitetų apskritai nebaigė.
Ar save gerbiantis universiteto dėstytojas, mokslininkas, aukšto lygio praktikas gerai jausis auditorijoje, kurios klausytojų lygis žemesnis, nei vidutinėje mokyklos abiturientų klasėje?
Dalinantis šiomis mintimis liūdniausia tai, kad MRU turi puikių dėstytojų, kurių kvalifikacija ir akademinis lygis tikrai nenusileidžia kitoms aukštosioms mokykloms.
Taip pat liūdna, kad MRU yra ir labai gerų studentų, kurie sugeba pasiimti tai, ką šie dėstytojai gali duoti.
Tiksliau – buvo. Buvo dar prieš 10 metų. Ar save gerbiantis universiteto dėstytojas, mokslininkas, aukšto lygio praktikas gerai jausis auditorijoje, kurios klausytojų lygis žemesnis, nei vidutinėje mokyklos abiturientų klasėje?
Jei atsakymas neigiamas, tai gal MRU vadovai vis dėlto suvoks, ant kokios bedugnės krašto balansuoja, ir pasitvirtins minimalų stojančiųjų balą? Aukščiausią minimalų balą pasitvirtino Vilniaus universitetas. MRU turi puikų šansą jį aplenkti.
