Skirmantas Malinauskas: Prieš penkerius metus padariau kvailystę
Šį tekstą galima apibrėžti vienu klausimu: „Lietuvoje yra bendrovių, kurios tiesiog mulkina savo klientus ir valstybė joms leidžia tai daryti. Kodėl?“
Tai besiaiškinant mane labiausiai stebina keletas dalykų:
1. Įmonė dalija pažadus, nors žino, kad jų negalės tesėti
Man iki šiol sunku suvokti, kaip valstybinei įmonei leidžiama sudarinėti trejų metų paslaugos pardavimo sutartis su klientais puikiai žinant, kad neįmanoma užtikrinti šios paslaugos kokybės.
Man iki šiol sunku suvokti, kaip valstybinei įmonei leidžiama sudarinėti trejų metų paslaugos pardavimo sutartis su klientais puikiai žinant, kad neįmanoma užtikrinti šios paslaugos kokybės.
Pusmetį mokėjęs už vėžlio greičio internetą ir nesulaukęs jokios pagalbos, po sutarties nutraukimo iš „Mezon“ vadybininkės sužinojau, jog mano patirtis yra visiškai normali.
Juk „Mezon“ interneto greitis priklauso nuo teritorijos reljefo ypatumų, užstatymo lygio pokyčių ar gamtos reiškinių, todėl nėra ko purkštauti, jei internetu neįmanoma naudotis. Suprask, viskas yra sutartyje.
Paprastai sakant, klientams siūloma pasirašyti trejų metų sutartį, žinant, kad jau po mėnesio internetas gali tiesiog neveikti, juk oras ar greta vykstančios statybos niekaip nepriklauso nei nuo Telecentro, nei nuo vartotojo. Atsisakęs paslaugos, kuria neįmanoma naudotis, klientas dar turės primokėti nemažą sumą. Tai normalu?
2. Planuose nurodomas interneto greitis yra tik akių dūmimas
Pirkdami paslaugas mes pasirašome, kad interneto greitis bus „iki“ nustatytos maksimalios ribos ir jei iš tiesų interneto greitis dešimtis kartų mažesnis, mes nieko padaryti negalime.
Visiems šį tekstą skaitantiems interneto vartotojams aš siūlau atlikti savo interneto greičio matavimą. Jį pakartokite dar kelis kartus skirtingu paros metu ir pažiūrėkite, kaip sutartyje nurodyti skaičiai dera su realiais. Mano atveju skirtumas buvo 20 kartų.
3. Interneto vartotojai Lietuvoje neginami
Patys RRT atstovai pripažįsta, kad tokie standartai visiškai nebeatitinka nūdienos poreikių, o tokiu greičiu veikiančiu internetu neįmanoma naudotis, tačiau taisyklių nekeičia.
Kilus problemoms jūs turite kreiptis į savo interneto tiekėją, o nesulaukę pagalbos galite kreiptis į Ryšių reguliavimo tarnybą (RRT), tačiau ši sistema iš esmės neveiksminga.
RRT jums tikrai nepadės nustatyti laikinų sutrikimų. Dar daugiau, leisgyvis internetas, RRT manymu, visai nėra sutrikimas.
Lietuvoje iki šiol veikia tvarka, pagal kurią minimalus leistinas interneto greitis yra 128 Kb/s. Pigiausias „Mezon“ planas žada daugiau nei 20 kartų greitesnį internetą, tačiau tai tik pažadai. „Mezon“ nebus nubausta, jei interneto greitis bus kiek didesnis už minimalų.
Patys RRT atstovai pripažįsta, kad tokie interneto kokybės standartai visiškai neatitinka nūdienos poreikių, o tokiu greičiu veikiančiu internetu neįmanoma naudotis, tačiau taisyklių nekeičia, palikdami žalią gatvę tolesniam klientų maustymui.
4. Teistis per brangu
Liūdna, bet nuo bendrovių piktnaudžiavimo teismuose apsiginti vilties maža. Pirmiausia, tai atims daug laiko ir pastangų. Vien ieškinio surašymas taps nemažu galvos skausmu teisinio išsilavinimo neturinčiam žmogui, o už tai mokėti teisininkui tiesiog neapsimoka.
Iki šiol Lietuvos teismuose bylos buvo sprendžiamos bendrovių naudai. Viskas labai paprasta, mes patys pasirašome itin vienpuses ir vartotojams nepalankias sutartis, dažnai jų net nepaskaitę.
O ir įsigilinti teisinio išsilavinimo neturinčiam klientui į visas sutarčių vingrybes nėra paprasta. Lieka tik tikėtis, kad bendrovės brangins savo reputaciją ir elgsis padoriai. Deja, ne visais atvejais tai suveikia.
5. Paslėptos nuolaidos, kurios paslaugas pabrangina kelis kartus
Atkreipkite dėmesį į paslaugų kainas. Štai pigiausias „Mezon“ planas siūlomas už 3 eurus per mėnesį pasirašius sutartį, tačiau reali jo kaina – 9,9 euro.
Atkreipkite dėmesį į paslaugų kainas. Štai pigiausias „Mezon“ planas siūlomas už 3 eurus per mėnesį pasirašius sutartį, tačiau reali jo kaina – 9,9 euro.
Kitaip tariant, jeigu po mėnesio nusipirkta paslauga ims neveikti ir nuspręsite jos atsisakyti, teks grąžinti visas gautas nuolaidas, kurios yra daugiau nei trigubai didesnės už sumokėtą mokestį.
Tiesiog puikus verslo modelis. Pasirašius sutartį metams, jau po 3–4 mėnesių, net ir neveikiant paslaugai, jums labiau apsimokės nedaryti nieko ir tiesiog mokėti iki galo, nei nutraukti sutartį.
6. Bendrovė delsia – klientas moka
Palikti tokias bendroves būtina kuo greičiau, nes už kiekvieną mėnesį jums augs pritaikytų nuolaidų suma. Kažkada ateis riba, kai nutraukti sutartį tiesiog neapsimokės, kad ir kokia bloga būtų paslaugos kokybė.
Nepamirškite, kad ir pati bendrovė temps laiką, o jūs nieko padaryti negalėsite. Vien mano prašymo nutraukti sutartį svarstymas užtruko keletą savaičių, o nutraukimo data buvo nukelta į kitą mėnesį. Už visa tai aš turėjau sumokėti, nors prie tokio delsimo niekaip neprisidėjau.
7. Pradėkime vertinti bendrovių reputaciją
Prieš ilgam laikui įsipareigodami įmonėms, pasitikrinkite, ar jos vertos jūsų pasitikėjimo. Logika „visi jie vienodi“ čia neveikia.
Tai yra paskutinis, bet man didžiausią nuostabą keliantis dalykas. Bendrovė gali sau leisti nusispjauti į reputaciją todėl, kad aiškiai mato, jog tai mažai rūpi patiems klientams.
Tokių įmonių vadovai įsitikinę, kad žmonės paburbės ir praeis, niekas net neprisimins. Juk klientai viliojami ne reputacija, o akcijomis ir mažesnėmis kainomis.
Tai labai žalingas požiūris. Prieš ilgam laikui įsipareigodami įmonėms, pasitikrinkite, ar jos vertos jūsų pasitikėjimo. Logika „visi jie vienodi“ čia neveikia.
Kai „Mezon“ darbuotojai sužinojo, jog esu žurnalistas, bendrovės atstovė Inga Petravičienė su manimi susisiekė ir apgailestavo dėl kilusių problemų. Ji teigė išklausiusi mano pokalbių su vadybininkais įrašus, mačiusi mano nuoširdų norą bendradarbiauti ir atsiprašė už kolegas, kurie atsisakė padėti.
Po to man buvo pasiūlytas „kompromisas“, teigiant, kad tokioje situacijoje toks kompromisas būtų siūlomas visiems klientams, nepriklausomai nuo jų pareigų. Priėmiau tokį bendrovės atsiprašymą.
Pasirodžius tekstui pasiūlymas buvo atšauktas, o aš sulaukiau pakartotinio raginimo kuo skubiau susimokėti.
Dabar aš suprantu, kad „Mezon“ kompromisą suvokia kaip kyšį žurnalistui – jei nerašysi, 75,74 eurų mokėti nereikės, o jeigu jau parašei, tai ir visus mūsų atsiprašymus gali pamiršti. Jei nedirbčiau žurnalistu, tų atsiprašymų greičiausiai net nebūtų buvę.
Gal reikėjo sutikti su tokiu „kompromisu“? Ir mokėti nereikėtų, ir darbo rašant būtų mažiau? Juk vis tiek visa tai primena kovą su vėjo malūnais? Bet tada kompromisą man reiktų daryti ne su „Mezon“, o su savimi. Tada aš tyliai paimčiau kyšį ir užmerkčiau akis į problemą, kuri aktuali tūkstančiams kitų, o to aš niekada nedariau ir nedarysiu.
Šią sumą aš jau sumokėjau ir galėčiau pamiršti, tačiau man labai gaila, kad už tokio teksto mano akis neužkliuvo prieš pusantrų metų. Jis būtų mane išgelbėjęs nuo aibės bėdų.
Aš kreipiuosi į visus skaitančius ir pirmą kartą savo komentare prašau juo pasidalinti. Padarykite tai, nes kitą kartą skaitydamas jūsų istoriją aš padarysiu tą patį. Ir jei mūsų bus pakankamai, mes būsime išgirsti.
Suprantu, kaip kitiems juokingai gali atrodyti žmogus, kovojantis dėl tokio menkniekio. Viena „Mezon“ darbuotoja manęs telefonu tiesiai šviesiai klausė, kodėl keliu tiek triukšmo dėl tokios nedidelės sumos?
Ponia Vilma (tikiuosi, nesupainiojau jūsų vardo), jūs nesuvoksite, bet kovoju ne dėl pinigų, beje, jų man nuoširdžiai gaila – vaikams dvi poros batų išeitų. Tai daryčiau, net jei suma būtų vienas euras. Būti apgautam yra itin nemalonu, o su tuo susitaikyti tolygu leisti apgaudinėti kitus.
Vienintelis efektyvus būdas kovoti su tokiais piktnaudžiavimais yra viešumas. Mes kiekvienas turime didžiulę auditoriją. Pasižiūrėkite, kiek vartotojų yra socialiniuose tinkluose.
Būtent todėl aš kreipiuosi į visus skaitančius ir pirmą kartą savo komentare prašau juo pasidalinti. Padarykite tai, nes kitą kartą „Facebook'e“ skaitydamas jūsų istoriją aš padarysiu tą patį.
Jei mūsų bus pakankamai, mes būsime išgirsti. Jei mūsų bus pakankamai, mus išgirs net kai kalbėsime po vieną, o kyšiai žurnalistams virs nuoširdžiu bendrovių noru prisiimti atsakomybę už blogą darbą. Tiesiog, kitaip elgtis joms bus per didelė prabanga.
