PBK buvo rodomi archyviniai 1991 m. sausio 13-osios nakties vaizdai. Už kadro skambantis balsas privertė sustingti. Pasibaigus laidai ilgai galvojau, ar verta apie tai rašyti, bet supratau, kad tai padaryti būtina jau vien todėl, kad PBK yra vienas iš populiariausių televizijos kanalų Lietuvoje. Viešai ne kartą kalbėta, jog tai Kremliaus ruporas, kuris savo didelio biudžeto pramogines laidas ir filmus atskiedžia gerokai idealizuotomis žiniomis ir informacinėmis laidomis. Kiekvienas jį žiūrintis lietuvis turėtų suprasti, kas slypi už blizgančių šou ir kokioms laidoms rengti nukeliauja Rusijos fondų ir Lietuvos reklamos užsakovų pinigai.
Nacionalistų atėjimas į valdžią Lietuvoje pradėjo tikrą antirusišką kampaniją. Sovietų karius ir jų šeimų narius mušdavo, ligoninėse jiems atsisakydavo suteikti medicininę pagalbą, iš darželių šalindavo karininkų vaikus, – skambėjo propagandinėje laidoje.
Geriausiu laiku, apie septintą valandą vakaro, rodoma publicistinė laida „Žmogus ir įstatymas“ penktadienį pateikė savo 1991 m. sausio 13-osios įvykių interpretaciją. Laida prasidėjo pokalbiu su Vilniaus televizijos bokštą šturmavusios grupės „Alfa“ tuometiniu vadu Michailu Golovatovu.
Žiūrovams priminta, kaip jis buvo sulaikytas Austrijoje, tačiau nepaisant Lietuvos išduoto tarptautinio arešto orderio, buvo paleistas atgal į Rusiją. Moteriškas balsas paaiškino, jog 2010 m. Lietuva paskelbė 81 asmens – beveik visi jų rusai – tarptautinę paiešką ES teritorijoje.
Paklaustas, už ką buvo sulaikytas, M.Golovatovas prisiminė Vilniaus televizijos bokšto šturmą. „Kas gali patvirtinti, kad šie žmonės žuvo nuo kariškių rankos“, – klausė jis.
Laidoje priminta, kad Lietuva buvo pirmoji respublika, kuri apsisprendė trauktis iš Sovietų Sąjungos. „Nacionalistų atėjimas į valdžią Lietuvoje pradėjo tikrą antirusišką kampaniją. Sovietų Sąjungos karius ir jų šeimų narius mušdavo, ligoninėse jiems atsisakydavo suteikti medicininę pagalbą, iš vaikų darželių šalindavo jų vaikus“, – skelbė užkadrinis balsas.
Šiuo teiginius komentavo Algimantas Naudžiūnas, kuris 1991 m. buvo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretorius. „Jaunimas kasdien puldavo karininkų žmonas. Buvo klijuojami raginimai žudyti karininkų žmonas, kad jos negimdytų Lietuvos okupantų“, – sakė jis.
Užkadrinis balsas patikslino, kad po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos nacionalistai užėmė visą televizijos eterį. Laidos teršė sovietų valdžios įvaizdį, o ji nesiruošė to kentėti. Michailas Gorbačiovas į Lietuvą pasiuntė Pskovo desantininkus ir „Alfos“ karius.
Laidoje atpasakojami sausio 13-osios įvykiai, tačiau visai kitaip, nei juos prisimenu aš pats. Tuo metu man buvo devyneri. Gyvenome šešiolikos aukštų monolitiniame name Lazdynuose. Sausio 13-osios naktį mano tėvas išskubėjo prie Seimo. Buvo manoma, kad puolimas vyks ir ten. Prarasti televizijos bokštą tuo metu neatrodė taip svarbu, kaip netekti parlamento, kuriame posėdžiavo visa reali Lietuvos valdžia.
Ne kartą po sausio 13 d. teko girdėti, taip pat ir perimtose sovietų desantininkų radijo pokalbių įrašuose, kad Seimas nebuvo puolamas, nes ten susirinko „per daug mėsos“. Matyt tankų vikšrais skintis kelią per tokį kiekį žmonių neišdrįso net ir specialiai paruošti „Alfos“ vyrai.
Susimąstyti verčia ir tai, kad tokia laida transliuojama Lietuvoje per oficialiai veikiantį ir licencijuotą televizijos kanalą, kuris turi didelę auditoriją. Gal antrą kartą okupavus Lietuvą televizijos bokšto užiminėti net nereikėtų?
Televizijos bokšto šturmą per PBK transliuojamos laidos rengėjai vaizdavo visai kitaip. Pasak jų, kai tik kariai pateko į vidų, kažkas iš minios ėmė į langus mėtyti dujų balionus. Nepaisant to bokšto užėmimo operacija buvo greitai baigta. Joje dalyvavę „Alfos“ smogikai laidoje prisiekinėjo, kad iš jų niekas nešaudė. „Kaip buvo nustebę kariai, kai grįžę į Maskvą sužinojo, jog Lietuvoje vyko skerdynės, kurių metu žuvo taikūs gyventojai“, – ekrane rodydama uždengtus sausio 13-osios aukų kūnus kliedėjo propagandistė.
Valstybinės Rusijos televizijos darbuotojai užsipuolė ir tuometinį Sovietų Sąjungos prezidentą Michailą Gorbačiovą. Tačiau ne todėl, kad jis į nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą įvedė karius, o todėl, kad iš karto po sausio įvykių melavo, jog „Alfos“ į Lietuvą nesiuntė. Laidos rengėjų kalbinti buvę „Alfos“ karininkai patvirtino, kad į Lietuvą savo iniciatyva važiuoti negalėjo.
Vienu pagrindinių laidos herojumi tapo Aleksandras Nevzorovas. Laidoje buvo parodytos ištraukos iš jo 1991 m. filmuoto propagandinio filmo „Naši“ ( „Mūsiškiai“).
„Galiu lengvai atskirti tankų vikšrus nuo „Kamaz“ ar „Žiguli“ pėdsakų, net jai automobiliais buvo ne kartą pervažiuota per lavonus, kad juos neatpažįstamai sudarkytų. Matydamas kūnus supratau, kad tai kraupi mistifikacija“, – dėstė Rusijos pilietis.
Laidos rengėjai nepamiršo jo pagirti, esą apie tai, kad prie Vilniaus televizijos bokšto sausio 13–osios naktį įvyko didžiulė provokacija A.Nevzorovas papasakojo pirmas ir vienintelis iš visų Sovietų Sąjungos žurnalistų. „Ten nebuvo nei vienos aukos, kuri žuvo dėl armijos veiksmų“, – konstatavo kruvinąją sausio 13–osios naktį Lietuvoje net nebuvęs asmuo.
Šių dienų Lietuvoje nufilmuotuose kadruose trys liudininkai rusų kalba patvirtina, kad ant šalia televizijo bokšto esančių namų matė uniformuotus žmones, girdėjo pistoleto šūvius, o viena moteris tiesiai šviesiai pareiškia, kad matė snaiperius, kurie šaudė į per tvorą lipančius žmones. Laidos rengėjai stebisi, kodėl šių liudininkų neapklausia Lietuvos prokurorai? Po šios laidos esu tikras, jog tai turėtų būti padaryta.
Mūsų duomenimis, ši baudžiamoji byla aktyviai aptarinėjama aukščiausios Rusijos valdžios kabinetuose, – teigė laidos rengėjai.
Netrukus žiūrovams pateikiamas prokuroro komentaras. Tiesa, kalbinamas ne tyrimą vykdančios Lietuvos generalinės prokuratūros atstovas, o 1990 m. Lietuvos TSR prokuroru buvęs Antanas Petrauskas.
Kaip tragiškų įvykių įrodymas laidoje cituojama buvusio LKP Centro komiteto antrojo sekretorius Vladislavo Švedo knyga. Komentuodamas daugeliui lietuvių puikiai žinomus kadrus, kaip sužvėrėję desantininkai automatu daužo su jais kalbančius civilius žmones, jis rašo: „Jaunas desantininkas nešaudo, o automatu muša kovotoją, kuris mojavo padegamojo skysčio buteliu ir norėjo jį mesti į tanką.“
Laidoje cituojamas tuometis Lietuvos krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius, kuris esą teigia, jog sąmoninga siekta aukų, kad būtų suduotas smūgis sovietų armijai ir KGB. Iš kur paimtos citatos, nenurodoma.
„Norėdami įtikti politikams, karius, kurie nei karto neiššovė, kaltina baisiu nusikaltimu – masiniu žmonių žudymu“, – Lietuvos prokurorų tyrimą apibendrino užkadrinis balsas.
Pabaigai minkštame odiniame krėsle įsitaisęs A.Nevzorovas paaiškina, kad lietuviai gina savo mitologiją ir darys tai fanatiškai. „Mūsų duomenimis, ši baudžiamoji byla aktyviai aptarinėjama aukščiausios Rusijos valdžios kabinetuose. Matyt, svarsto, kaip elgtis. Ką gi, palauksim“, – užsimena užkadrinis balsas.
Laida baigiama jau minėto propagandinio filmo „Naši“ ištrauka. „Jei šiame pasaulyje yra teisingumas, tai prabėgus keletui metų šiems paniekintiems ir apspjaudytiems 160 desantininkų prie Vilniaus televizijos bokšto turi stovėti bronzinis paminklas, nes tai jie išgelbėjo Lietuvą“, – skamba prieš 22 metus įrašytas A.Nevzorovo balsas.
Dėl to, kad laida suderinta su Rusijos valdžios atstovais, didelių abejonių nekyla. Nacionaliniuose Rusijos kanaluose dirbantys žurnalistai tokių jautrių klausimų savarankiškai interpretuoti tiesiog negali. Įsivaizduokite, kas būtų, jei jie padarytų išvadas, kurios prieštarautų oficialiai Rusijos pozicijai?
Tokios laidos pasirodymas turi kelti nerimą. Gal net didesnį, nei prasidėjusios vežėjų ar žadamos pienininkų bėdos. Susimąstyti verčia ir tai, kad tokia laida transliuojama Lietuvoje per oficialiai veikiantį ir licencijuotą televizijos kanalą. Iš karto po jos buvo rodomos žinios ir populiarusis žaidimas „Pole čudes“ („Stebuklų laukas“). Gal antrą kartą okupavus Lietuvą televizijos bokšto užiminėti net nereikėtų?
Žemiau galite pamatyti archyvinių to meto kadrų, kurių PBK rodomos laidos propagandistai, matyt, tiesiog nepastebėjo .
