Pradėkime nuo humanizmo. Niekas neabejoja, kad bet kurios valstybės sveikatos apsaugos sistema turi būti humaniška. Kiekvienas gydytojas, pradėdamas karjerą, duoda Hipokrato priesaiką. Joje yra toks pažadas: „Prisiekiu gydytoju Apolonu, Eskulapu, Higėja ir Panacėja, taip pat šaukiuosi liudininkais visus dievus ir deives, kad šią priesaiką ir šį pasižadėjimą vykdysiu nepriekaištingai pagal savo jėgas ir sąžinę. Ligonius saugosiu nuo bet kokios žalos ir skriaudos.“
Tarp kitko, šią priesaiką yra davęs ir dabartinis sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis.
Bet ar Lietuvoje veikianti valdiškų ir privačių poliklinikų sistema iš tiesų humaniška? Jei pažvelgsime, kaip ant popieriaus atrodo surašyta pacientų priėmimo tvarka, ką nors prikišti sunku. Kiekvienas sergantysis registruojasi pas savo šeimos gydytoją, nurodytu laiku ateina į gydymo įstaigą ir gauna reikiamą paslaugą. Ta pati tvarka galioja ir privačiose medicinos įstaigose.
Valstybinė medicinos paslaugų teikimo sistema byra į šipulius vos tik atsiranda mažiausias nukrypimas nuo taisyklių. Tačiau didžiausia problema, jog tomis išimtimis tampa labiausiai pažeidžiami žmonės.
Kaip sistema veikia praktiškai, pats turėjau progos įsitikinti antradienį Vilniaus Centro poliklinikos Naujamiesčio filiale.
Tikiu, jog panašiai sistema veikia ir kitur, bet laikausi principo įvardinti įstaigą, kurioje lankiausi. Jau vien todėl, kad vėliau nebūčiau apkaltintas nebūtomis fantazijomis. Be to, tai tikrai viena geriausių sostinės gydymo įstaigų, todėl neramu, kas darosi kitur.
Prieš gerą pusmetį turėjau kojos traumą, kurios padarinius teko šalinti ne itin sudėtinga operacija. Atostogaudamas pajutau, kad trauma atsinaujino, todėl nebegaliu normaliai vaikščioti. Be to, ji vis labiau komplikavosi. Nusprendžiau kreiptis į mane operavusį mediką.
Registratūroje sužinojau, kad pas šį konkretų specialistą pakliūti neįmanoma, nes jis labai užimtas, o kitas chirurgas mane gali apžiūrėti nebent po savaitės. Paaiškinau, jog tą savaitę man dar reikės vaikščioti, o tai šiuo metu skausmingas procesas. Be to, nurodžiau, jog būtų logiška, kad operacijos rezultatus vertintų ją atlikęs specialistas. Malonus balsas telefono ragelyje pasiūlė ateiti 6 val. 40 min., registratūroje pasiimti kortelę ir stoti į gyvą eilę – galbūt priims.
Štai šioje vietoje ir ima byrėti visas valstybinės medicinos kortų namelis, kurį kai kurie politikai, taip pat ir dabartinis sveikatos apsaugos ministras, linkę taip idealizuoti. Valstybinė medicinos paslaugų teikimo sistema byra į šipulius vos tik atsiranda mažiausias nukrypimas nuo taisyklių. Tačiau didžiausia problema, jog tomis išimtimis tampa labiausiai pažeidžiami žmonės.
Ir tikrai neturiu galvoje savęs. Nors prie chirurgo kabineto praleidau beveik keturias valandas, o specialisto taip ir nepamačiau, per tą laiką mane pribloškė kiti vaizdai.
Pavyzdžiui, kokių 6 metų basakojė mergaitė su įtvaru. Ji skersvėjų perpučiame koridoriuje sėdėjo su savo mama ir skundėsi, kaip jai skauda, tačiau pacientus kvietusi slaugytoja nė karto nepasiūlė joms užeiti pirmoms. Kai eilėje sėdinčių dėdžių ir tetų paklausiau, ar jie nenorėtų praleisti mamos su dejuojančiu vaiku, neprieštaravo nė vienas, tačiau jaučiausi kaip išsišokėlis.
Jau po pusvalandžio supratau, kodėl. Praleidus be eilės nelaimės ištiktą žmogų, visiems žmonės laukimo laikas pailgėjo. O ką daryti, kai toks žmogus ne vienas? Jei visus praleidinėsi, pačiam gali tekti laukti kur kas ilgiau nei planavai, o juk visi skuba į darbus ar tvarkyti kitų reikalų. Bet svarbiausia, šalia sėdinti garbaus amžiaus ponia man paaiškino, kad dėl to pas gydytoją negalės patekti vėliausiai registruoti pacientai, nes chirurgo darbo laikas baigsis. O vėliau talonų pas specialistą greitu laiku negausi.
Suprantu, iš šalies keistai atrodo slaugytoja, kuri pas gydytoją kviečią drūtą vyrą, o moterį su verkiančiu vaiku palieka koridoriuje. Tas nužmogėjimas – tai noras laikytis taisyklių ir nedaryti išimčių, nes dėl jų teks dirbti ilgiau, ginčytis su nepatenkintais pacientais ir sulaukti įtarimų nesąžiningumu. Tokiais atvejais be eilės tikrai būsi aptarnautas banke ar parduotuvėje, bet tik ne poliklinikoje. Bėda ta, kad už sistemos ribų lieka silpniausieji – tie, kuriems reikia skubios ir neatidėliotinos pagalbos.
Čia siūlau atidžiau skaityti tiems, kurie poliklinikos slenksčius mina retai. Jei taip atsitiko, jog pas gydytoją būsite priversti eiti be talono, prisiminkite keletą patarimų.
Dabar apie konformizmą. Čia siūlau atidžiau skaityti tiems, kurie poliklinikos slenksčius mina retai. Jei taip atsitiko, jog pas gydytoją būsite priversti eiti be talono, prisiminkite keletą patarimų.
Pirmas – stenkitės kuo mažiau bendrauti su aplink sėdinčiais žmonėmis. Galbūt žinote, yra toks kortų žaidimas „Mafija“. Jo esmė – ratu susėdusiems žaidėjams išdalinamos užverstos kortos. Vienas žaidimo dalyvis gauna vynų karalių ir tampa Mafija. Kitam atitenka čirvų karalius ir jis tampa policininku. Kiekvieno ėjimo metu Mafija eliminuoja po vieną žaidėją, o likusieji turi nuspręsti, kas gi turi vynų karalių.
Tai štai, laukimas eilėje labai primena šį žaidimą, nes visada atsiranda įtari moteriškė ar piktas ponas, kurie iš karto puola aiškintis, kas kuriai valandai turi talonėlius. Iš principo, tokia informacija dalintis niekas neprivalo, tačiau dauguma tai padaro. Jei paaiškėja, jog kas nors sėdi be talonėlio – jo šansai patekti pas gydytoją priartėja prie nulio.
Į garbaus amžiaus žmonių klausimus atsakinėkite trumpai ir aiškiai. Tikėtina, jog jums eilėje teks sėdėti ilgai, o kaimynas iš kairės ar dešinės gali būti labai kalbus, todėl greitai pradės piršti savo nuomonę apie Lietuvos valdžią, papasakos savo ligų istoriją ir duos ne vieną praktinį patarimą, jei tik parodysite susidomėjimą.
Ir svarbiausia – jūsų tikslas pakliūti pas gydytoją. Pasinaudokite visomis progomis informuoti jį, kad esate, kad jums skauda. Matydamas, jog sėdite jau ketvirtą valandą, jis gali susimylėti ir įsileisti jus net ir pažeisdamas eilės tvarką. Iš to paties humanizmo. Kol jis apie jus nežino, tikėtis išimties neverta. Todėl nešdamas kortelę į gydytojo kabinetą trumpam užsiminkite jam apie savo problemą.
Privačioje gydymo įstaigoje žmonės perka ne kokybiškesnę paslaugą ar malonesnį aptarnavimą. Ten žmonės perka patį brangiausią dalyką – laiką.
Aišku, koridoriuje sėdintys žmonės tai supranta, todėl net ir užnešti kortelę gali būti sudėtinga. Daktaro kabineto durys neretai saugomos net dviejų pacientų, kuriems atrodo, jog dabar jų eilė eiti. Prisipažinsiu, man pabendrauti su chirurgu nepavyko.
Ir pabaigoje – apie demagogiją. O čia jau klausimas jums, ministre, – kiek vertos jūsų kalbos apie privačios medicinos ydas, kai valstybinė medicinos paslaugų teikimo sistema veikia taip „efektyviai“? Kur kreiptis žmogui, kuris laukti negali ne todėl, kad nenori, o todėl, kad laukimas jam reiškia skausmą ir ligos komplikaciją?
Kai po pusketvirtos valandos laukimo grįžau į registratūrą ir paklausiau, ką man daryti, ten dirbusi moteris paguodė – jūs nežinote, kas darosi žiemą. Gydytojų algos mažos, jauni dirbti neateina. Čia būtų galima prisiminti ir tuos kalnus popierių, kuriuose skęsta gydytojai.
Gerbiamas V.Andriukaiti, privačioje gydymo įstaigoje žmonės perka ne kokybiškesnę paslaugą ar malonesnį aptarnavimą. Jūs pats teisingai pastebite, kad tie patys specialistai neretai konsultuoja ir valstybinėse poliklinikose, ir privačiai. Žmonės ten perka patį brangiausią dalyką – laiką.
Kartais tai būtina daryti norint išvengti komplikacijų, kartais – norint kuo greičiau grįžti į normalų gyvenimo ritmą. Kol valstybinė sistema nėra sutvarkyta taip, kad prireikus skubios pagalbos žmonės ją gautų, visi jūsų pamąstymai apie ribojimus privačioms gydymo įstaigoms yra tik demagogija.