Pro rytinę spūstį prasibrovęs troleibusas sustoja. Atsidaro durys ir mes pamatome, kad jis pilnas. Nepaisant to, puolame į jį grūstis.
„Na ir žmonės! Juk priekyje tiek vietos. Negi jie negali pasitraukti? Juk visi tilptume“, – sukasi mūsų galvose.
Kažkaip įlipame, durys sunkiai užsidaro ir troleibusas pajuda iš vietos. Kita stotelė taip pat pilna žmonių. Durys prasidaro ir jie plūsteli į vidų.
„Na ir žmonės! Juk troleibusas ne guminis. Kodėl jie stumdosi, kodėl lipa ant kojų, negi negali palaukti kito“, – piktinamės mes.
Troleibusų durų sindromas yra toks visaapimantis, kad jį nesunkiai galime taikyti daugeliui mūsų gyvenimo situacijų.
Mes norime pokyčių, bet patys keistis nenorime.
Kai „valstiečiai“ triuškinamai laimėjo rinkimus, savo paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“ parašiau, kad niekada daugiau ši politinė jėga tokio rinkėjų palaikymo neturės.
Pirmiausia galvojau apie tuos rinkėjus, kurie garsiai rėkia, jog visi aplinkui vagys, valdininkai korumpuoti, verslininkai sukčiai, o po to kulniuoja namo traukdami kontrabandines cigaretes ir galvodami, kaip čia pratempti iki kitos algos, kurią gaus vokelyje.
Jų vilčių pateisinti neįmanoma. Ir ne tik jų. Mes norime pokyčių, bet patys keistis nenorime. Antai, Vyriausybės kanceliarijos darbuotojai pradėjo rinkti parašus po peticija keisti kanclerę vos tik sužinoję, kad 20 proc. darbuotojų bus atleisti optimizuojant institucijos veiklą.
Po kelių mėnesių prie Seimo susirinko būrys urėdijų darbuotojų, kurie surengė protestą prieš planuojamą reformą. Jos metu turėtų būti atleista apie 15 proc. urėdijų darbuotojų.
Troleibusų durų efektas čia akivaizdus. Neabejoju, kad paklausus, ar sostinėje per daug valdininkų, daugelis mitingo prie Seimo dalyvių atsakytų teigiamai. Dar pridurtų, kad valdininkų algos per didelės. Kaip ir daugelis Vyriausybės klerkų nesunkiai paaiškintų, kodėl verta naikinti viena kitą dubliuojančias įstaigas regionuose. Tačiau tas žinojimas turi aiškias ribas – mano darbo vieta.
Urėdijų reforma čia itin geras pavyzdys. Visi puikiai supranta, kad urėdai jau seniai tapo puikiai organizuota lobistine grupe, kuri daro milžinišką įtaką politikams, turi lėšų samdyti viešųjų ryšių kontoras, savo rankose laiko didžiulius finansinius srautus. Ir neretai juos tvarko itin neskaidriai.
Dabar viešojoje erdvėje viskas susiveda į klausimą – kiek žmonių bus atleista? Pavyzdžiui, parlamentaras Paulius Saudargas viešai kritikuoja siūlomą reformą: „Va imsim ir atleisim šimtus (o gal tūkstančius) profesionalių miškininkų, uždarysim perspektyvą smulkiems miško rangovams ir medienos perdirbėjams, be darbo paliksim dar šimtus ar tūkstančius. Kur jie dings?“
Argumentas „kur jie dings“ tikrai neatremiamas. Tik, va, bandau įsivaizduoti taip mąstantį privačios įmonės vadovą. Neišeina.
Beje, tokius argumentus naudojantys politikai gali nesustoti ir, pavyzdžiui, pasiūlyti įstatymų pataisas, kad kiekviena valstybinė įstaiga regionuose privalo įsteigti po šimtą naujų darbo vietų. Nedarbo problema išspręsta!
Na ir dar trumpai apie Troleibuso durų sindromą politikoje. Kokie premjero Sauliaus Skvernelio šansai sulaukti urėdijų reformos palaikymo parlamente?
Nedideli. Socialdemokratai jau pasakė, kad šios reformos nepalaikys ir čia jie nuoseklūs. Už siūlomus Miškų įstatymo pakeitimus jie nebalsuos, nebent reforma bus daroma pagal jų, o dar tiksliau, pagal pačių urėdų pageidavimus. Tik vargu ar toks „iškastruotas“ reformos variantas tenkins premjerą.
„Tvarkiečių“ paramos taip pat nebus. S.Skverneliui vilčių gali teikti konservatoriai, kurių lyderis Gabrielius Landsbergis jau pareiškė, kad frakcija reformą rems.
Tik ko verti jo žodžiai? Šiuo metu Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijoje yra 31 narys. Už tai, kad 42 urėdijos būtų įtrauktos į Miškų įstatymą, 2015 m. balsavo net 12 iš jų. Tai Arvydas Anušauskas, Audronius Ažubalis, Irena Degutienė, Sergejus Jovaiša, Vytautas Juozapaitis, Antanas Matulas, Jurgis Razma, Paulius Saudargas, Kazys Starkevičius, Algis Strelčiūnas, Stasys Šedbaras ir Rokas Žilinskas.
Nemaža dalis frakcijos po rinkimų pasikeitė, tačiau kyla rimtų abejonių, ar bent jau pusė į Seimą išrinktų konservatorių lemiamu metu parems S.Skvernelio siūlymus.
Bene nuosekliausiai urėdijų skaičiaus įtvirtinimui priešinosi liberalai, kurie šiuo metu Seime turi 14 atstovų. Partijos pirmininkas Remigijus Šimašius jau užsiminė, kad jie palaiko reformą, tačiau čia pat pridūrė – liberalams nepatinka nei skaičius 42, nei skaičius 1, kurį siūlo Vyriausybė. Kaip įstatyme apibrėžti reformą, kurios pagrindas yra vienos centrinės įmonės sukūrimas neminint skaičiaus 1, suprasti sunku.
Kur kas lengviau suprasti tai, kad urėdijų reforma nesunkiai gali virsti balsavimu dėl pasitikėjimo premjeru. Ir čia dabartinei opozicijai remti S.Skvernelį politiškai nėra naudinga. Kur kas geriau leisti reformai žlugti, dar labiau paaštrinti valdančiųjų konfrontaciją ir sugriauti nepartinio premjero ir jį palaikyti turinčios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) santykius.
S.Skverneliui lieka tikėtis, jog LVŽS frakcija bus vieninga, bet ir čia nemaža problema. Visi 2015 m. balsavime dėl Miškų įstatymo dalyvavę dabartiniai frakcijos nariai palaikė 42 urėdijų įtvirtinimą.
Ramūnas Karbauskis balsavime nedalyvavo, tačiau „UŽ“ nubalsavo Rima Baškienė, Povilas Urbšys, Egidijus Vareikis.
P.Urbšio teigimu, šiuo metu apie trečdalis LVŽS frakcijos narių urėdijų reformos nepalaiko. Manau, šis skaičius gali būti net didesnis. Daug LVŽS frakcijos narių išrinkti būtent mažesnėse apygardose, kur urėdų įtaka didelė ir šiuo metu viešai tiražuojami argumentai įtaigūs.
Daugelis jų supranta, kad po netikėtos žvaigždžių valandos Seime teks palikti sostinę ir grįžti į savivaldybių tarybas, žemės ūkio bendroves, vietinės reikšmės versliukus. Ar verta dabar pyktis su tais, nuo kurių už keleto metų pats gali priklausyti?
Pirma rimta S.Skvernelio vyriausybės reforma buksuoja ir tai gali tapti gilia politine krize. Siūlymams žlugus ant plauko pakibs ir kiti skausmingi, bet svarbūs sprendimai – švietimo, mokesčių, pensijų sistemos reformos.
Ar balsuoti bus lengviau, kai vietoje žaliųjų žmogeliukų iš urėdijų Seimo balkonuose švilps uždaromo Šiaulių universiteto studentai? Arba kai prie Seimo protesto akcijas rengs nepatenkinti šildymo lengvatų panaikinimu piliečiai?
Ir čia kyla pagrindinis klausimas – kiek į Seimą atėję politikos naujokai iš viso pajėgūs vykdyti savo rinkimų pažadus? Dar nepamiršot Troleibuso durų sindromo? Pasakoti, kaip kovosi su korupcija, biurokratija, lėšų švaistymu, kur kas lengviau rinkimų kampanijos metu, kai net nežinai, ar į atvažiuojantį Seimo troleibusą įlipsi. Ir jau visai kita situacija, kai į šį troleibusą ne tik patekai, bet ir turi jį vairuoti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Skirmantas Malinauskas: Kodėl K.Pūkas iš Seimo nelėks, nors yra įstatymus sulaužęs gašlus kuilys?
