Matote, sakau jam, vairuotojus kompiuterinė sistema reitinguoja. Kas geriau dirba, tas ir užsakymų daugiau gauna. O dar ir klientai gali kiekvieną kartą paslaugos teikėją įvertinti balais. Nuo vieno iki dešimties gali rašyti. Nuo to taip pat priklauso vairuotojo reitingas ir užsakymų kiekis.
Nich.... ten niekas taip neveikia, ten garantuotai vien savi tuos užsakymus išsidalina, o tokie kaip aš rabotiagos be pažinčių tik by.. čiulpia, tvirtai pareiškia pašnekovas ir dar priduria, kad prie tokios valdžios, jei klientų neapipi..., tai tuoj su bomžais eisi konteinerių tikrint.
Nich.... ten niekas taip neveikia, ten garantuotai vien savi tuos užsakymus išsidalina, o tokie kaip aš rabotiagos be pažinčių tik by.. čiulpia, tvirtai pareiškia pašnekovas.
Taksistui apie penkiasdešimt, tad daugmaž dešimtmetį, kai jau buvo nebe pionierius, o pats banaliausiais komsomolcas, apyblaiviu bręstančio jaunuolio žvilgsniu jis iš arti matė sovietinę visa ko tvarką. Ir įsidėmėjo visam likusiam gyvenimui. Ne tik negausią to meto bendrabūvio formų įvairovę, bet ir specifinį visuomeninių santykių turinį.
Kas dabar sugeba nešališkai vertinti bolševikinius laikus, pripažįsta, kad tuomet veidmainystė buvo gyvenimo norma. Nerašyta ir todėl daug tvirtesnė už bet kokį įstatymą. Bet yra ir tokių, kurių smegeninėse iki šiol niekaip netelpa mintis, kad sąžiningi mainai gali būti visiems naudingi, kad tokie apskritai gamtoje egzistuoja.
Pastaroji visuomenės dalis ir dabar dar aklinėja, nors kitokio gyvenimo, kitokios laikysenos pavyzdžių aplinkui neabejotinai gausėja.
Bet gal tų pavyzdžių mūsų valstybėje vis dėlto dar nėra tiek, kad susidarytų kritinė savigarbos ir pagarbos kitam masė? Toli gražu ne tiek, kiek, visi žino, jų yra tuose pačiuose skandinavuose. Norvegijoje, pavyzdžiui.
Bl..., užp.... galutinai mane per dešimt metų tie Norgės akmenys, stovėdamas šeštajame iš Stokholmo į Rygą plaukiančio kelto „Romantica“ denyje girdžiu už nuosavos nugaros Negali nich... kaip žmogus dirbt su vėjapjove kalenvalo nesulankstęs. Šiais metais jau tris tas lochas norvegas išvežė į atliekų aikštelę. Ku...! Gerai, kad vieną dar spėjau lenkui iš panosės nutvert, ale jau kažkas rankeną buvo nulaužęs. Daviau pažįstamam latviui suvirint, tai tas by... atvirkščiai uždėjo, ku..! Tai į bagažinę netilpo namo parsivežt.
Prašiau norvego, kad palaikytų sandėliuky, tai tas, bl..., pradėjo man aiškint, kad nach... man reikia, kad jau pernai dvi tokias į Lietuvą išsivežiau, o už Norgės mėnesio algą dvigubai tiek naujų namie galėčiau paimt. Koks jo sup... reikalas, kiek aš ko namo parsivežu! Lochas! Milijonus varto, o medinėj troboj gyvena, dviračiu į darbą važinėja.
Koks jo sup... reikalas, kiek aš ko namo parsivežu! Lochas! Milijonus varto, o medinėj troboj gyvena, dviračiu į darbą važinėja.
Daugiau nebesiklausiau. Pasišalinau, nebaigęs grožėtis Stokholmo akvatorijos šcherais.
Bet prieš dingdamas nuo denio spėjau mesti akį į čia pacituotą oratorių – kresnas, tvirtas, juodai įdegusiu plikai skustu pakaušiu ir nuožmiu žvilgsniu iš po nuožulnios kaktos keturiasdešimtmetis. Tokiems kokioje Lietuvos lentpjūvėje ar vieno sezono statybos kontoroje tautietis darbdavys, jokiu būdu ne lochas, o, atvirkščiai, apsukrus verslininkas, moka pusę minimalaus popieriuose ir dar iš kišenės įvairiai – nelygu ūpas algų dieną.
O gal kam yra tekę nugirsti tokio verslininko pokalbį su verslo partneriu? Jei neteko, tai nesunku ir įsivaizduoti: Lietuvos valdžia smulkųjį verslą smaugia, darbo jėgos nesurasi, patikimi buhalteriai vis brangesni šiais laikais, Seime – visi vagys, Norvegijoje šį sezoną lašišos ir vėl kibo tiesiog puikiai, hiundajus – š, o ne mašina.
O gal kam teko Lietuvoje sutikti naminį verslininką, kuris didžiausia nuosavo verslo sėkme laikytų darbu ir atlygiu už jį patenkintus savo įmonės darbuotojus? Nesakykite, tikrai esama ir tokių. Gal net kiekvienoje apskrityje.
O gal kam yra tekę nugirsti tokio verslininko pokalbį su verslo partneriu? Jei neteko, tai nesunku ir įsivaizduoti: Lietuvos valdžia smulkųjį verslą smaugia, darbo jėgos nesurasi, patikimi buhalteriai vis brangesni šiais laikais, Seime – visi vagys.
Neseniai vienas Vilniaus intelektualas man džiaugėsi, kad prezidento ir ponios Almos Adamkų pora Lietuvai iki šiol rodo neįkainojamą orios laikysenos ir šviesaus mąstymo pavyzdį. Girdi, jeigu ne tiesiogiai, tai bent pasąmoningai didesnė mūsų piliečių pusė, jų dėka įsidėmėjo, kad galima gyventi nesiekiant sau naudos kitų sąskaita, kad tarnystė visuomenės interesui duoda nelygstamai didesnę grąžą, nei pajamos iš nuslėptų mokesčių.
Dėl laikysenos neprieštaravau. Dėl lietuvių pasąmonės patamsių bei ūkanų nieko nepuoliau spekuliuoti.
Tik priminiau tam šviesuoliui jau kartą atpasakotą šeštajame denyje nugirstą monologą žmogaus, kuris per dešimt Norvegijoje pragyventų metų nepastebėjo nieko, kas būtų privertę jį nors per žingsnį krustelti tolyn nuo kolchozinio baudžiauninko savimonės.
Apie pažįstamo taksisto gyvenimo kredo nutylėjau.
