Ar galima kitaip reaguoti, kai tau, pavyzdžiui, reguliariai pačiais netinkamiausiais momentais rodo studentų, iš visko sprendžiant, kompaniją, kurios centrinė figūra – infantilus nevykėlis, neišmanantis išmaniojo privalumų?
Arba kai finaliniame lietuviškos degtinės reklamos kadre šmėkšteli keletas šviesių, aiškiai pažangaus jaunimo veidų? Arba kai per bet kurį radiją visą rudenį recidyvisto balsu ir intonacijomis aiškinama, kad be atšvaitų naktį kelyje – nė žingsnio? Arba kai greitųjų kreditų kontoros mažiausiai kas pusvalandį eteryje primena, jog imti paskolą už kukliai nutylimas penkiagubas palūkanas (bet argi kas to nežino!) reiškia „šiuolaikiško žmogaus“ sprendimą?
Paprasčiausia būtų manyti, kad mūsų reklamų gamintojai dirba atbulomis rankomis bei nuolat pagiringi, todėl tie jų gaminiai ir yra visiškai nevykę, banalūs, vulgarūs, įžūlūs, tiesmuki, primityvūs arba, kai nebėra už ką atsipagirioti, neišvengiamai parsidavėliški, taigi, ištisai melagingi.
Jeigu esate taip pagalvoję, suklydote daugiau kaip vieną kartą.
Pirmoji klaida – reklamos verslo profesionalams vargu ar kada pagirioms pristinga. Čia jums ne kokie bibliotekininkai ar muziejininkai po iškilaus intelektualo šimtmečio minėjimo suneštiniu būdu. Nebent to verslo padieniams samdiniams atsipagirioti kebloka. Aktoriukui kokiam ar dekoracijų stumdytojui, žinia, atsitinka. Bet jie taigi nieko nesprendžia.
Antroji klaida – manyti, kad kasdienės, einamosios, taip sakant, reklamos produkcija tėra kartais sumanios, kartais audringos, o kai kada ir liguistai audringos trumpo filmuko apie jums būtinai reikalingą prekę ar paslaugą režisieriaus fantazijos vaisius.
Iš tiesų reklamos gamyba remiasi sociologijos, masių psichologijos, komunikacijos technologijų ir kitų mokslinių disciplinų išmanymu, o ne grįsta meninėmis fantazijomis.
Taigi, jeigu išankstinio mokėjimo mobiliojo ryšio paslaugos reklaminiame siužete, taikomame pirmiausia studentiškam kontingentui arba tokiai tikslinei auditorijai, profesionalų kalba sakant, matome čia jau minėtą infantilų kompaniją, kopijuojančią prasčiausio lygio amerikietiškų situacinio, atsiprašant, humoro serialus, tai reiškia, kad kalbama daugeliui Lietuvos studentų suprantama ir, svarbiausia, priimtina kalba.
Reklama neturi atstumti. Jeigu socialinė reklama apie atšvaitų naudą pateikiama recidyvistine maniera, tai reiškia, kad mūsų užmiesčio keliuose didžiausią, pavojingo masto pavojų eismo saugumui kelia marginalai, nurašytieji, nurašyti. Jų daugybė. Bet gal supras saviškę šnektą ir atsižvelgs?
Jeigu socialinė reklama apie atšvaitų naudą pateikiama recidyvistine maniera, tai reiškia, kad mūsų užmiesčio keliuose didžiausią, pavojingo masto pavojų eismo saugumui kelia marginalai, nurašytieji, nurašyti. Jų daugybė. Bet gal supras saviškę šnektą ir atsižvelgs?
Jeigu greitųjų kreditų bendrovės prakalbo apie „šiuolaikišką žmogų“, tai reiškia, kad duonai ir mokesčiams už elektrą, kurią kuo mikliausiai atjungia nesusimokėjus, pinigėlių mūsų euro-Lietuvoje dažnai pristinga ne tik provincijos prasigėrusioms pašalpinėms daugiavaikėms, bet ir žemesnių kategorijų tarnautojams ar pastumdėliais į darbus priimtiems vakarykščiams magistrams. Nesigėdykite, skolinkitės! Mes pasigilinome – neturite kur dingti neėmę.
Apie degtinę ir šviesius aktyvaus jaunimo veidus – visai kita kalba.
Reklama nėra vien darbas su jau susiformavusia, pasižyminčia įsišaknijusiais konkretaus produkto vartojimo įpročiais auditorija, kai siekiama ją arba paskatinti vartoti daugiau, arba pasirinkti su kitais tokiais pačiais konkuruojantį konkretų reklamos užsakovo gaminį.
Labai svarbus reklamos uždavinys yra ir pritraukti naujas įsivaizduojamai galimas ar tiesiog šaltai nusitaikytas vieno ar kito produkto vartotojų grupes. Iš tokių socialinių sluoksnių, kur, kaip, pavyzdžiui, mūsų kalbamuoju atveju, degtinė nėra populiarus gėrimas.
Taigi, tas šviesių aktyvaus jaunimo veidų šmėstelėjimas (paisant, beje, lyčių lygybės įstatymo!) lietuviškos degtinės reklaminio siužeto finale atitinkamam žiūrovų sluoksniui turi nejučiomis diegti mintį, kad, štai, matote, degtinė ne vien prorusiško liumpeno, ligą įsikalbėjusių skrandininkų ar užkalkėjusio gomurio savininkų patiekalas.
Įdomu, ar šį kartą lietuviškos degtinės gamintojai neprašovė pro šalį, įsivaizduodami daugiau baltosios nelabai tolimoje ateityje perkantį mūsų šviesų jaunimą? O gal degtindariai kartu su reklamos profesionalais šaltai nusitaikė ir bus būtent taip, kaip sumanyta?
Jeigu taip, tai iš tiesų mes verti būtent tokios reklamos, kokią mums rodo. Nėra ko purkštauti.
