Padvigubino, nors po užpraeitų parlamento rinkimų prieš ketverius metus, kai tie patys radikalai nesurinko nė 6 procentų balsų (dabar už juos balsavo kas aštuntas-septintas rinkimuose dalyvavęs švedas 12,9 proc.), Švedijoje kilo aktyvi ir išsami diskusija apie dešiniojo radikalizmo ištakas, tuomečio jos elektorato specifiką ir reikalą neutralizuoti pavojingą tendenciją.
Bet nesuveikė nei išmintingi samprotavimai, nei tradicinių partijų deklaracijos, nei jaunatviškas pažangiečių entuziazmas. Kodėl?
Bet nesuveikė nei išmintingi samprotavimai, nei tradicinių partijų deklaracijos, nei jaunatviškas pažangiečių entuziazmas. Kodėl?
Patogiausia atsakomybę už dabar susidariusią padėtį perkelti ant radikalų pečių, aiškinti, kad kraštutinio dešiniojo sparno politikai sumaniai kursto Švedijoje neva rimtesnio pagrindo neturinčią svetimšalių baimę, primeta rinkėjams savo griežtai neigiamą požiūrį į liberalią didžiosios dalies šalies politinio elito laikyseną, kai visuomenė ima vis smarkiau nerimauti dėl pastaraisiais metais dažnėjančių antisisteminių, teroristinio pobūdžio išpuolių.
Bet galima galvoti ir kitaip: gal iš tiesų Švedijos radikalai tik mikliai naudojasi ir be tiesioginės jų įtakos visuomenėje kylančiomis abejonėmis visa ligšioline politika? Tiksliau už savo konkurentus užčiuopa objektyvias tendencijas? Ir nevengia kalbėti tiesiai apie tai, ką pražūtingai bando nutylėti politinio gyvenimo senbuviai. Kad tik nepasijustų įžeistos mažumos.
Kol kas sunkoka pamatuoti, kaip keičiasi politinis klimatas Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje, kurių dabartiniai lyderiai Davidas Cameronas ir Angela Merkel ir tose šalyse vis garsiau skambančią radikalų retoriką pabandė neutralizuoti aiškesniu kalbėjimu apie akivaizdžias, bet iki šiol politinio elito ignoruotas su emigracija susijusias problemas.
Galima tik svarstyti, kaip toli griežtindami emigracijos reguliavimą eis tų šalių įstatymų leidėjai. O jiems apsispręsti iš tiesų nelengva, nes tokiu būdu galima smarkiai pakenkti stringančiai ekonomikai ir susilaukti naujos rinkėjų nepasitenkinimo tradicine politika bangos, lydimos stipresnių nei bet kada iki šiol kraštutinės dešinės ir radikalios kairės veikėjų atakų.
Padėtis dabar dar ypatinga ir tuo, kad, kaip jau ne kartą prikišamai parodyta, Europos politinius marginalus vis aktyviau „globoja“ Kremliaus slaptosios tarnybos ir polittechnologai – paralelinės tikrovės konstruktoriai.
Padėtis dabar dar ypatinga ir tuo, kad, kaip jau ne kartą prikišamai parodyta, Europos politinius marginalus vis aktyviau „globoja“ Kremliaus slaptosios tarnybos ir polittechnologai – paralelinės tikrovės konstruktoriai.
Nesiimčiau kategoriškai tvirtinti, kad „rėmėjai“ iš Rytų nė kiek neprisidėjo prie, pavyzdžiui, Vengrijos ultrų būrelio virsmo valdančiąja partija. Vakar marginalai, šiandien – politinės dienotvarkės formuotojai.
O ko gali iš pastarųjų metų europinės politikos peripetijų pasimokyti Lietuvos politinė klasė? Jeigu tik mato reikalą mokytis, žinoma.
Visų pirma, mūsų partijos, jų lyderiai privalo rasti būdų, kaip išvengiant populistinio akių dūmimo tiesiai kalbėti apie Lietuvos žmones kamuojančias problemas ir, dar svarbiau, nebijoti reikiamų sprendimų paieškoms telkti visuomenę.
Apie tokią būtinybę kas tik netingi kalba jau antrą dešimtmetį, tik ne politikos elitas. Dabar rinkėjai menkai tejaučia, kad valdžia ir piliečiai kartu dirbtų visų mūsų labui. Atvirkščiai, įsitikinimas, kad valdžiai rūpi vien tik jos pačios gerovė, ne tik nemenksta, bet (gal kas turi kitokių faktų?) tik stiprėja.
Galime guostis, kad Lietuvoje nei kraštutiniai dešinieji, nei, tuo labiau, ultrakairieji nesusilaukia juntamesnio rinkėjų palaikymo. Visai kaip Švedijoje prieš dešimt metų.
Ar toks valdžios ir piliečių susvetimėjimas labiau nulemtas objektyvių priežasčių, ar čia nusveria mėgėjų žvejoti drumstame vandenyje pastangos, atsakyti ne taip paprasta. Kaip ir atsakyti į klausimą, kodėl nemaža mūsų piliečių dalis Lietuvos valstybę tapatina su valdžia, o ne kiekvienas su savimi ar savo bendruomene.
Galime guostis, kad Lietuvoje nei kraštutiniai dešinieji, nei, tuo labiau, ultrakairieji nesusilaukia juntamesnio rinkėjų palaikymo.
Visai kaip Švedijoje prieš dešimt metų. Valstybėje, kurioje nuo seno įprastas neapsimestinis politinės klasės įsipareigojimas savo visuomenei.
O kas po dar dešimties metų laukia mūsų valstybės, kurioje toks įsipareigojimas veikiau fikcija, nei tikrovė?