Man pačiam šiek tiek pažįstama italų Ligūrijos pakrantė nuo Viaredžijo iki Kamajorės. Ten Viduržemio jūros bangose atgaivos ieško ne vien užsieniečiai, bet ir daugybė vietinių.
Eini nesibaigiančiu smėlio paplūdimiu tarp tūkstančių mauduolių – kas dvidešimt metrų gelbėtojų postai su tomis keistomis jų valtimis. Bet niekas, lyg tyčia, neskęsta. Gal dėl to, kad atėję prie jūros ar ežero poilsiauti žmonės ne tik negeria alkoholio, bet net ir nevalgo? Italijoje tai nepriimtina. Tiesą sakant, ir skęsti ten nelabai populiaru.
Prieš porą dienų radijo žurnalistei klausytojai skundėsi, kad pagrindiniame Kauno marių paplūdimyje nėra įrengtų kepsninių. Tenka, matyt, žmonėms nuosavas naudoti. Žinoma, po keletos skardinių alaus apetitas pakyla geometriškai.
Mūsų gintariniame pajūryje ir vidaus vandenų pakrantėse kiek kitokie papročiai.
Prieš porą dienų radijo žurnalistei klausytojai skundėsi, kad pagrindiniame Kauno marių paplūdimyje nėra įrengtų kepsninių. Tenka, matyt, žmonėms nuosavas naudoti. Žinoma, po keletos skardinių alaus apetitas pakyla geometriškai. Ypač jei dar ir žinomos specifikos sūrymo telkinyje neblogai pasportuoji, pasitaškai. Kol moteriškės sprandinę ir šlauneles čirškina.
O kaip kitaip? Juk ir skęsta pas mus beveik vien vyrai. Skęsta gausiai. Jeigu Lietuvoje ne mėnesį tęstųsi karščiai, o, neduokdie, kaip Graikijoje, – pusę metų, tai nesunkiai pasiektume įspūdingiausių skendimo atviruose vandenyse rezultatų. Gal net būtume pagal šį rodiklį antri pasaulyje. Po Rusijos. Absoliučiais skaičiais.
Bet klaida būtų manyti, kad, kaip mėgsta pabrėžti mūsų gelbėtojai, pagrindinė nelaimingų atsitikimų vandenyje priežastis – neatsakingas alkoholio vartojimas.
O kokia pagrindinė darbo vietoje tragiškai pasibaigusių nelaimingų atsitikimų priežastis?
Ar matėte, kaip kiniško granito klojėjai mūsų sostinės Senamiestyje akmens dulkių debesyse darbuojasi tais savo diskiniais pjūklais, bulgarkėmis, liaudiškai tariant? Nei specialių akinių, nei veido kaukės, nei šalmo. Gerai dar, jeigu su pirštinėmis. Blaivutėliai!
O kaip kelių gaideliai iškart dviem maksimaliais leistinais greičiais nardo tarp kitų eismo dalyvių, tai tikrai kiekvienas matėme. Ir ne vien jaunimėlis taip smaginasi.
O kaip kelių gaideliai iškart dviem maksimaliais leistinais greičiais nardo tarp kitų eismo dalyvių, tai tikrai kiekvienas matėme. Ir ne vien jaunimėlis taip smaginasi.
Praėjusį savaitgalį specialiai stengiausi įžiūrėti, kokie „sportininkai“ žvaliai lenkia mūsų automobilį: nuo Nemenčinės iki Pabradės spėjau tarp jų pamatyti ir keletą nuožmaus veido bei nesmulkaus verslininko stoto greičio ir perteklinio manevravimo kelyje mėgėjų. Ir tie, lyg kokie paaugliai, nepažįsta paprasčiausio savisaugos jausmo. Kad kitų nesaugo, tai negi kas dar stebėtųsi.
Nori nenori tenka manyti, kad savisaugos jausmas mūsų kraštuose iš biologinės sunkiai atmenamais laikais virto socialine kategorija, o dabar ir tos tik rudimentai telikę. Kaip tai nutiko?
O nutikinėjo ilgai ir nuobodžiai. Iš pradžių keletą šimtų baudžiavos metų, o vėliau, bet jau gerokai intensyviau – bolševikmečiu. Abiejų santvarkų bendras bruožas – asmens vertės žeminimas.
Tol, kol pats asmuo, žmogus, ėmė savęs nebevertinti jau niekieno neverčiamas. Tiesiog ėmė nebelaikyti savęs žmonėmis. Kitų, žinoma, taip pat. Ar ne todėl dabar mušame tiesioginės fizinės savinaikos rekordus?
Tol, kol pats asmuo, žmogus, ėmė savęs nebevertinti jau niekieno neverčiamas. Tiesiog ėmė nebelaikyti savęs žmonėmis. Kitų, žinoma, taip pat.
O kas toliau?
Toliau – šiurpą keliantis šiandienės Rusijos pavyzdys.
Daugelis turbūt matėte televizijos reportažus, kaip maskviečiai, ir ne vien jie, sutartinai džiaugėsi, kai buvo paskelbta, kad jų parduotuvėse greitai nebeliks trečdalio, o kai kuriuose miestuose ir iki dviejų trečdalių maisto produktų.
O gal ką tik žiniose matėte ir kaip Maskvos gatvėse rikiuojasi eilės prie marškinėlių su Putino atvaizdu?
Koks čia žmogiškumo savinaikos laipsnis ir ar jį gali pasiekti mūsų visuomenė, nors gal ir kitokiomis formomis, tegul svarsto profesionalai.
O mes – upe žemyn.
