Šiuos žodžius nuo spindinčios scenos traukia ne kas kitas, o pats Kėdainių kunigaikštis Viktoras. Suplukęs, prakaitu permirkusiomis baltomis šventinėmis kelnėmis, lengvai kauštelėjęs. Viktorui akompanuoja bent jau man iki šiol negirdėta, bet, matyt, Lietuvoje šiek tiek žinoma popgrupė iš Rusijos „Samocvety“. Tai vieni iš kelių gimtosios Viktoro šalies, adresu Sovetskij Sojuz, atklydusių atlikėjų, pakviestų palinksminti kėdainiškių ir miesto svečių.
Po dainos tūkstantinė minia pritariamai suošė. Kas nuoširdžiai, prisiminę, kad „tada“ buvo geriau ir per dvidešimt metų taip ir nepritapę prie pasikeitusios santvarkos, vertybių, gyvenimo sampratos. O šiltą vakarą įkaušę paaugliai, regis, net nelabai ir suprato, apie ką dainavo Viktoras ir šaunusis kvartetas iš Rytų šalies. Tačiau jie irgi paplojo. Vis dėlto dabar rusų kalba mokyklose nebeprivaloma, tad jiems šiaip buvo linksmai skambantis priedainis. Na, o keliasdešimt pavienių lietuvių nepritariamai švilptelėjo ar subaubė „ūūūūū....“
Su mikrofonu ant scenos lyg žuvis vandenyje besijaučiantis Viktoras, atlikęs nostalgišką opusą, įsiaudrinęs kreipėsi į savo šventės stebėtojus: „Nu, ar jums šiandien čia paciko?! Pakelkit rankas, kam paciko.“
„Nu, o kam nepaciko?“ – vėl kreipėsi į minią Viktoras. Pakilo keliolika rankų. „O tie, kam nepaciko, galit eit namo!“ – patenkintas savo sąmoju nusikvatojo Viktoras.
Tūkstantinė minia klusniai sušuko pritariamąjį „taip“ ir kilstelėjo rankas. „Nu, o kam nepaciko?“ – vėl kreipėsi į minią Viktoras. Pakilo keliolika rankų. „O tie, kam nepaciko, galit eit namo!“ – patenkintas savo sąmoju nusikvatojo Viktoras.
Šioje vietoje prisiminiau kažkada savo tėvų papasakotą seną epizodą iš jų studijų laikų. Buvo gūdūs 1975-ieji. Kauno sporto halėje vyko niekuo neišsiskiriantis koncertas. Ir scenoje pasirodę stilingi to laikmečio estrados kavalieriai, broliai Frankoniai uždainavo: „Moi adres nidom i ni ulica, moi adres – Sovetskij Sojuz...“
Spėkite, kas tada įvyko? Salė pasiuto. Pasigirdo kurtinantis švilpimas ir staugimas. Besišypsantys broliai dainininkai baikščiai susigūžė ir iškart movė į užkulisius.
2012-aisiais panašaus vaizdo, jau neišvydau. Atsitiktinai tapau Kėdainiuose vykusios Ledų šventės dalyviu ir susidomėjęs stebėjau, kaip elgiasi tūkstantinė įvairaus plauko auditorija. Įsitikinau, kad didžiajai daliai liaudies šiandien vis dėlto reikia duonos ir žaidimų, o jų turinys – visiškai nesvarbus, antraeilis dalykas.
Šventės kaltininkas mėto jiems iš dangaus ledų žetonus, į padangę leidžia spalvingus fejerverkus, linksmina minią svečių iš Rusijos pasirodymais. Ko daugiau reikia, tiesa? Na, o prieš paskutinę dainą linksmai nusiteikęs Viktoras sušunka: „Dabar padainuosim apie tai, iš kur mes visi esam!“. Ir nuskamba tie žodžiai, kurie čia jau buvo paminėti.
Ir vis dėlto, manau, kad gerai apmokama Viktoro viešųjų ryšių komanda po šio savaitgalinio opuso „išrašys“ jam velnių. Vis dėlto artėja Seimo rinkimai ir ledai dar nėra viskas.
Viktoras tikriausiai užmiršo, kad Briuselyje atstovauja Lietuvai, o ne nebeegzistuojančiai Maskvos imperijai ir šįkart perlenkė lazdą. Dalį potencialių jo rinkėjų tokie ekscesai turėtų atbaidyti. Na, bent jau atbaidys tuos, kurie priskirtini prie protesto balsuotojų ir iš principo nebalsuoja už ką tik buvusius valdžioje ar vadinamąsias tradicines partijas. Atbaidys tuos, kurie savęs vis dėlto jau neidentifikuoja su didžiausia „geopolitine klaida“ (tik kita prasme, nei įvardijo V.Putinas) tapusia bankrutavusia šalimi.
