Taip socialiniuose tinkluose, didžiuosiuose portaluose ir televizijos laidose, komentuojant D.Trumpo ir V.Putino derybas Suomijos sostinėje, teigė nemaža dalis Lietuvos politologų, visuomenės veikėjų ar net vienas kitas Seimo narys.
Pagal tokią logiką, bet kas, kas vyksta pasaulyje, tačiau tiesiogiai neliečia Lietuvos interesų, yra arba nesvarbu arba neverta dėmesio. Greičiausiai D.Trumpas praėjusią savaitę Helsinkyje V.Putinui nepardavė Lietuvos. Na, ir viskas. Ką čia daugiau aiškintis, skaityti, analizuoti ar diskutuoti apie potencialiai blogas ilgalaikes šio summito pasekmes Lietuvai. Geriau nusipirkt Kalnapilio ir vykti prie ežero pilvą auginti.
Viena vertus, toks mąstymas – mažos šalies kompleksas, kai svarbiausia, kad šiandien savas butas daugiau mažiau tvarkingas būtų, o laiptinės būklė – velniop.
Kita vertus, tai gana akivaizdus Trumpo palaikytojų sofizmas.
Pirmiausia aiškinama, kaip sėkmingai prezidentas jau pusantrų metų karšia kailį Rusijai ir jos prezidentui, ragina Vakarų sąjungininkus daugiau lėšų skirti gynybos biudžetams. Pagal tokią dėlionę Trumpas yra vos ne tradicinis respublikonų erelis.
Po to įvyksta apgailėtinas dviejų didžiausių branduolinių galybių prezidentų susitikimas, kuriame D. Trumpas tvirtina, kad už santykių tarp JAV ir Rusijos atšalimą pirmiausia yra kaltos buvusios Vašingtono administracijos.
Nors eilinį sykį Baltųjų rūmų vadovas nesileido į detales, tačiau galime interpretuoti, jog prezidentas kaltina Baracko Obamos ir George'o W. Busho administracijas. Primenu, kad būtent G.W. Busho administracija įvykdė NATO plėtros į Rytų Europą projektą, ką tiek Rusijos oficialioji pozicija, tiek Amerikos karinio buvimo Europoje oponentai įvardija kaip esminį kintamąjį, nulėmusį tolydžio blogėjusius Vašingtono-Maskvos santykius.
D.Trumpas summite taip pat pasakė, jog pasitiki Rusijos prezidento patvirtinimu dėl nesikišimo į 2016 m. rinkimus (tiesa, nepraėjus nė parai, sakė norėjęs pasakyti ką kitą). Vėliau prezidentas ištarė gausybę įvairių abstraktybių (ši frazė labiausiai apie nieką: „Sirijos krizė yra sudėtinga“); nepaminėjo nei Ukrainos, nei MH17, nei kitų Kremliaus nusikaltimų.
Epizodais, kai žurnalistai bandė išgauti griežtesnius D.Trumpo žodžius Rusijos atžvilgiu, prezidentas meistriškai retoriką pasuka į eilinio amerikiečio ausį, Demokratų partiją apkaltindamas dėl sąmokslo teorijų kurstymo, Hillary Clinton el. laiškų ir pan.
Tačiau vėlgi, Trump-loveriai visą tai ignoruoja (juk meilė akla), aiškindami, kad summitas iš esmės nepakeitė Lietuvos saugumo padėties, ergo, D.Trumpo ir V.Putino susitikimas mūsų šaliai buvo naudingas.
Juk Baltijos šalyse toliau tebereziduoja JAV ir NATO kariai, „Patriot“ oro gynybos sistemos ir „Abrams“ tankai, todėl galime būti ramūs. O tai, kad D. Trumpas savo nenuspėjamais veikmais ardo transatlantinį aljansą, jaukia Amerikos vidaus politiką bei siunčia, mažų mažiausiai, dviprasmiškus signalus V. Putinui – nėra taip svarbu.
Toks šapokiškas užsidarymas savyje, globalių klausimų matymas tik per savo perspektyvą mažai šaliai yra ydingas, kenksmingas ir mąstymą bei veikimą atrofuojantis. Norisi manyti, kad bent jau mūsų diplomatinis korpusas po tokių susitikimų daro kiek labiau sofistikuotas išvadas.
