Baumanas Lietuvoje išskyrė tris galimas teorines netektis, sukeltas virtualaus gyvenimo. Pirma, sumažėjantis tikras bendravimas akis į akį, tad žmonės praranda gebėjimą socializuotis. Antra, žmonės esantys mažiau kantrūs, nes virtualiai informacija pasiekiama ir randama daug greičiau. Trečia, esą nustojame atsiminti ir kaupti galvoje informaciją, sutelkti ir išlaikyti dėmesį, reiškia, aptingsta mūsų smegenys.
Nustojame atsiminti ir kaupti galvoje informaciją, sutelkti ir išlaikyti dėmesį, reiškia, aptingsta mūsų smegenys.
Pastaraisiais dviem atvejais Baumanas dažniausiai pateikia vaikų ar studentų pavyzdį, ir iš dalies su juo būtų galima sutikti. Informacijos prieinamumas iš tiesų keičia galvojimo pobūdį. Tačiau jam pačiam neabejotinai svarbiausia yra pirmoji įvardyta netektis. Juo labiau kad virtualumą jis įvardija kaip specifinę grėsmę.
Dėl jo įsigalėjimo esą prarandama galimybė kalbėtis su kitaip mąstančiais, kitos pasaulėžiūros žmonėmis.
Pastaroji idėja yra įdomiausia ir labiausiai verta dėmesio. Juo labiau kad ji yra beveik tapusi aksioma. Ji nurodo, kad virtuali erdvė sudaranti galimybes iš savo regos lauko išstumti kitaip galvojančius, kitokius žmones, kuriuos gatvėje neišvengiamai sutiksi ir jų neišvengsi. Šios idėjos pagrindas yra įsitikinimas, kad bendravimas su kitokios pasaulėžiūros žmonėmis esanti vertybė ar net būtinybė, turtinanti žmogų, plečianti jo akiratį. Ji lydima ir samprotavimų apie asmeniškumo praradimą. Neva virtuali erdvė anonimizuojanti žmonių santykius, pašalinanti iš jų tikrąjį asmeninį momentą. Kol dar nebuvę virtualios erdvės žmonės neva bendraudavę daug artimiau ir asmeniškiau.
Galima nesunkiai rekonstruoti baumanišką „pavyzdinį“ ar visavertį socialine bei intelektine prasme žmogų. Tas gerasis šiuolaikinis žmogus nevengia ir net siekia bendrauti su „kitu“, siekdamas įsigilinti į jo požiūrį ir pasaulio matymą, būdamas įsitikinęs, jog toks bendravimas yra būtinas.
Jis kuria skirtingų žmonių bendrą erdvę, daro juos artimesniais, nes keičia jų išankstinius stereotipus ir vertybes. Pavyzdinis žmogus, besąlygiškai gerbia „kitoniško“ žmogaus teises į savitą požiūrį, gyvenimą, net jei jam pačiam reikėtų stipriai apriboti savojo gyvenimo erdvę, atsitraukti, užleidžiant vietą kitam ir kitoniškam. Tokia pozicija remiasi rusoistine prielaida apie visų žmonių gerą prigimtį bei būtinybe žmogumi iš anksto pasitikėti ir jį toleruoti.
Net jei jo elgsena ir išorė nekelia pasitikėjimo, šis jausmas slopinamas tikėjimu universalia gera žmogaus prigimtimi. Tai yra požiūris, sureikšminantis žmogaus teises kaip potencialų žmones jungiančio bendruomeniškumo pagrindą. Jis nuvertina žmonių vertybes, iš kartos į kartą perduodamas patirtis ir jausmus.
Abejotina, ar šis požiūris pasitvirtino kurioje nors epochoje. Garbingo amžiaus profesoriai vis dar yra veikiami savo jaunystės patirčių, gėlių vaikų romantizmo ir XX a. vidurio gerovės. Tačiau jokių abejonių, kad dabartinėje epochoje tai yra menkai veiksminga. Dabartinei kartai pasaulis yra nejaukus ir grėsmingas, jis pilnas įvairovės, kurią sunku apčiuopti ir suvaldyti.
Garbingo amžiaus profesoriai vis dar yra veikiami savo jaunystės patirčių, gėlių vaikų romantizmo ir XX a. vidurio gerovės. Tačiau jokių abejonių, kad dabartinėje epochoje tai yra menkai veiksminga.
Tradicinių bendruomenių homogeniškumas yra pažeistas visuotinės migracijos bei visuomenės pokyčių apskritai. Tai ypač akivaizdu Lietuvoje, kurioje per keletą dešmtmečių įvyko epochiniai lūžiai. Anksčiau saugumą teikusios bendruomenės yra suirusios, žmonės vis mažiau gali jaustis saugūs. Be to, yra manipuliuojama asmeniškumu. Restoranuose, darbovietėse, parduotuvėse visiškai nepažįstami žmonės yra verčiami elgtis taip, tarsi juos sietų asmeninis ryšys. Darbiniuose santykiuose trinamos ribos tarp privačios ir viešosios sferos. Tai savaime sukuria nesaugumą ir asmeniškumo sumaištį. Tačiau tai toli gražu nėra virtualios erdvės pasekmė.
Nėra daug restoranų, kuriuose lankydamasis galėtum tikėtis aptikti tą pačią (ar tą patį) padavėją, kuri(s) čia dirbo ir maloniai aptarnavo prieš mėnesį, ką ir kalbėti prieš kelis metus, ir kuri(s) tave prisimintų kaip džiaugsmą keliantį klientą.
Padavėjai keičiasi labai dažnai, tačiau iš jų tikimasi elgtis taip, tarsi toje vietoje dirbtų amžinybę. Parduotuvės kasininkė taip pat turi elgtis taip, kad būtų asmeniška su eiliniu minios srauto žmogumi.
Su juo ji veikiausiai yra net draugiškesnė nei su savo šeimos nariais ir vaikais, kai pervargusi nuo asmeniškumo vakare grįžta namo. Asmeniškumo imitacijos „realiuose“ santykiuose žmones izoliuoja vieną nuo kito ne mažiau nei virtualios erdvės.
Lietuvoje kol kas nesama didesnės kitataučių imigracijos. Miestų gatvėse matome kitataučių ne turistų, kurie gyvena greta, tarsi alternatyviame pasaulyje. Dauguma jų veikiausiai laikosi įstatymų, stengiasi pritapti prie Lietuvoje įprastos gyvensenos.
Lietuvoje kol kas nesama didesnės kitataučių imigracijos. Miestų gatvėse matome kitataučių ne turistų, kurie gyvena greta, tarsi alternatyviame pasaulyje. Dauguma jų veikiausiai laikosi įstatymų, stengiasi pritapti prie Lietuvoje įprastos gyvensenos.
Tačiau apie tai galime tik spėti. Sekuliari visuomenė savaime yra dezintegruota ir nesaugi. Ji nesukuria galimybės apčiuopti besirandančio kitoniškumo ir jį įvertinti.
Krikščioniškoje tradicinėje bendrijoje saugumo jausmą kurtų teritoriškai apibrėžtos parapijos. Jose apsistojęs kitatautis krikščionis nesunkiai pats integruotųsi į bendriją, kurią vienytų tikėjimo bendrumas.
Kita vertus, jei greta rastųsi kito tikėjimo bendrija, su ja kaip viduje integruota ir vertybiškai apsibrėžusia irgi būtų galima užmegzti ryšį. Tačiau dabartinė Lietuvos visuomenė, paveikta sovietinės ateizacijos ir dabartinės sekuliarizacijos, yra religiškai dezintegruota, tarsi pabirusi.
Tradiciškai individui didžiausią saugumo jausmą kūrusi bendrija neturi vienijančios tapatybės poveikio. Juo labiau ji nebrėžia aiškių ribų su kitomis bendruomenėmis, tad individams jos gyvuoja tarsi neapčiuopiamai. Jų atstovai ar tokie pat dezintegruoti kitataučiai pirmiausia patiriami kaip grėsmė ir nesaugumo šaltinis, o ne kaip dialogiškumui kviečiantis „kitas“.
Nebūtina kalbėti apie kitataučius ar kito tikėjimo žmones. Pabirusios yra ir šeimos. Remiantis statistika, tikėtiniausia ateitis besituokiančiai porai yra skyrybos. Šeima nėra tai, ką sukūręs galėtum tikėtis atrasti saugumo oazę neprognozuojamame gyvenime. Subyrėjęs yra ir bazinis lietuviškos visuomenės audinys.
Pabirusios yra ir šeimos. Remiantis statistika, tikėtiniausia ateitis besituokiančiai porai yra skyrybos.
Kai kuriuose kaimuose ir vietovėse didėja socialinė atskirtis, lydima ir vertybinės. Randasi šeimos ir kartos, kurios gyvena izoliuotai nuo likusios visuomenės ar bent nuo to, ką laikome normaliomis bendravimo taisyklėmis, elgesio normomis, tikslų turėjimu.
Jų asmenybės nekelia susidomėjimo, kaip ir jų galimai reikalaujamos socialinės teisės. Jų buvimas greta visuomenės ar visuomenėje kelia baimę, kuri nėra nepagrįsta, jei paskaitytume nusikaltimų suvestines.
Nėra abejonių, kad reikia kurti valstybines programas, siekiant šiuos žmones paversti kiek galima normaliau gyvenančiomis žmogiškomis būtybėmis. Jei to nebus daroma, tai jie kels vis didesnį pavojų kiekvienam mūsų.
Tačiau socialinės ir edukacinės programos yra visai kas kita nei kokio marksisto romantiko susidomėjimas „kitu“ ir jo neva lygiomis teisėmis su kitais skleisti savo gyvenseną. Kita vertus, pagrįstas būtų nuogastavimas dėl tų programų efektyvumo, kai kito teisė į jo savitą gyvenseną vertinama labiau nei bendruomenės gėris, visiems bendros vertybės ir jos teisė į saugumą.
Panašių grėsmių galime matyti ir politiniame gyvenime. Nesaugumą kuria tai, jog viešumoje beveik nevyksta politinio argumentavimo kova, kuri leistų identifikuoti kelias vertybines stovyklas, kovojančias argumentais ir programomis.
Viešai vyksta kova dėl to, kas sukurs daugeliui geresnį gyvenimą, ne rojų ar komunizmą, o bent gyvenimą pagerintą vienu batonu su sviestu ar degtinės buteliu. Pagrindinis šių metų politinis rūpestis buvo sumažintų pensijų kompensavimas. Jis neabejotinai bus papildytas dar ir nauja minimalios algos didinimo banga.
Papildomo batono politikos vyravimas atskleidžia, kad būtų tuščias reikalas nuoširdžiai domėtis politikų vertybėmis, jų nuostatomis, požiūriu į valstybę.
Papildomo batono politikos vyravimas atskleidžia, kad būtų tuščias reikalas nuoširdžiai domėtis politikų vertybėmis, jų nuostatomis, požiūriu į valstybę. Jokių iki šiol neatrastų pasaulių neatskleistų ir pokalbiai su šiuos politikus renkančiais ar jais besižavinčiais rinkėjais.
Nėra jokio bendro vertybinio pagrindo, kuriuo remtųsi lietuviška politinė bendrija, ir kuri uždėtų ribas politinėms deklaracijoms ir veiksmams.
Politinis „kitas“ nėra marginalas, kuris dirgintų tvirtas tradicines politines vertybes, drauge skatintų domėtis jo pasaulėžiūra. Jis vyrauja bei skatina kalbėti apie politinės tradicijos sugrąžinimą siekiant, kad išliktų ir funkcionuotų tai, kas laikoma „normalia“ politika, kuriai svarbus bendras gėris ir valstybės išlikimas.
Prieš kurį laiką Lietuvoje viešėjęs norvegų antropologas Thomas H. Eriksenas paskelbė žinią, kad globalizacijos akivaizdoje nacionalinės tapatybės linkusios konsoliduoti ir naujai telktis. Jis taip pat nurodė, kad nepasitvirtino prieš trisdešimt metų mokslininkų išsakytos prognozės, esą komunikacijos sukursiančios stiprias sub-nacionalines tapatybes, žmones vienijančias pagal jų polinkius ar pomėgius.
Lietuvos nuromantintoje tikrovėje ypač ryškus tradicinių tapatybių atnaujinimo poreikis. Anksčiau ar vėliau bendro nesaugumo akivaizdoje naujų prasmių įgaus nacionalumas, krikščioniškos bendruomenės ar šeima.
Socialiniai tinklai iš tiesų nesukūrė jokių stiprių naujų tapatybių. Tačiau jie kuria kompensacinių saugių bendrijų reiškinį. Jie leidžia žmogui susikurti aplinką, saugią nuo agresyvaus ar vertybiškai disonuojančio, nesuvaldyto „kito“ ir „kitoniško“. Juose formuojasi specifinė sąlygiško pasitikėjimo ir geranoriškumo erdvė, į kurią savavališkai negali įsiveržti neatpažintas asocialas ar agresorius.
Socialiniai tinklai iš tiesų nesukūrė jokių stiprių naujų tapatybių. Tačiau jie kuria kompensacinių saugių bendrijų reiškinį. Jie leidžia žmogui susikurti aplinką, saugią nuo agresyvaus ar vertybiškai disonuojančio, nesuvaldyto „kito“ ir „kitoniško“.
Neabejotina, jog taip suprasti socialiniai tinklai tėra vien protezas bendrijos, kurioje fiziškai susitinka ir saugiai bendrauja žmonės. Tačiau šiuo metu jie yra labai svarbūs ir reikalingi pasaulyje, kuriame randasi pernelyg daug kitoniškumo ir nesaugumo.
Jie padeda žmonėms pasaulyje, kuriame beveik nebeįžvelgiami anksčiau vyravę bendruomeniniai ryšiai. Jie veikia kaip gelbėjimosi šiaudas paprastiems žmonėms, o ne įvairove ir įprastas normalumo ribas peržengiančiu „kitoniškumu“ besidomintiems mokslininkams.
Galima prognozuoti, kad socialiniai tinklai atmirs, kai žmonės išmoks suvaldyti savo aplinkoje įvairovę ir kitoniškumą. Tai yra – kai sustiprins tokias tradicines bendrijas kaip tauta, parapija ar šeima, ir sukurs naujas bendruomeniškumo tapatybes.
