Po Šaltojo karo pabaigos kurį laiko vyko aktyvi akademinė ir praktinės politikos diskusija: ką daryti su Rusija? Buvo kalbama apie du galimus strateginius pasirinkimus: sulaikymas arba įtraukimas (angl. containment or engagement)? Abi nuostatos remiasi skirtinga ontologija, skirtingu konceptualiu supratimu, kas yra Rusija.
Sulaikymo idėja pagrįsta įsitikinimu, jog Rusija yra revizionistinė valstybė, kuri išnaudos Vakarų silpnybes ir bandys atkurti savo galią ir įtaką.
Įtraukimo pozicija remiasi tikėjimu, jog Rusija yra svarbi ir būtina partnerė kovojant su globalaus pasaulio problemomis: terorizmu, masinio naikinimo ginklų platinimu, klimato kaita ir pan. Kitaip tariant, nuostata, kad Rusijai šios globalios problemos irgi rūpi.
Fundamentalios klaidos
Nors savo prigimtimi tai visiškai skirtingos pozicijos, praktinėje politikoje Vakarai balansavo ir bandė derinti šias strategijas. Viena ranka įtraukdavo Rusiją (tarkime, rėmė jos priėmimą į Pasaulio prekybos organizaciją, su džiaugsmu investavo į Rusijos energetiką ir finansų sektorių), o kita ranka šiek tiek bausdavo ir sulaikydavo – dėl žmogaus teisių pažeidinėjimų, karo prieš Sakartvelą, Krymo aneksijos.
Šiandien jau turbūt visiems aišku, kad toks balansavimas ir kompromisų paieškos buvo pats blogiausias variantas. Tai lyg bandyti savo organizmą gydyti tuo pat metu ir badavimo metodu, ir papildomais energetiniais maisto papildais.
