Regis, net vieną interviu – politinį performansą J.Lennonas davė įlindęs į maišą.
Tokiu būdu „žmogaus maiše“ idėja primygtinai nurodo, kad kiekvieno asmens teisės ir žmogiškasis orumas slypi už paviršutiniškų dalykų – odos spalvos, tautybės, lyties bei begalės kitų apibūdinimų.
Tikrai įdomi idėja. Šis konceptualus vaizdinys, atrodo, yra už lygybę kovojančių organizacijų svajonė, jis atrodo novatoriška ir radikali. Tačiau J.Lennono socialinė koncepcija „žmogus maiše“ toli gražu nėra nauja. Ne tik Šiaurės Afrikoje, Artimuose Rytuose, bet ir Europoje seniai žinomas ekvivalentiškas „konceptualus vaizdinys“ iš musulmoniškojo pasaulio.
Moteris, įsivilkusi į juodą burką, yra kur kas tikresnė už performansiškąjį vakarietišką „žmogų maiše“. Galbūt kai kam tokia“žmogaus maiše“ versija atrodo kaip moters pažeminimas ir įkalinimas, visai nelygintina su hipiška bei kilniaširdiška J.Lennono įdėja, bet esmė yra ta pati – pasislėpti.
Moteris, įsivilkusi į juodą burką, yra kur kas tikresnė už performansiškąjį vakarietišką „žmogų maiše“. Galbūt kai kam tokia“žmogaus maiše“ versija atrodo kaip moters pažeminimas ir įkalinimas, visai nelygintina su hipiška bei kilniaširdiška J.Lennono įdėja, bet esmė yra ta pati – pasislėpti.
Ištekėjusios už musulmonų lietuvės giria burką – už šydo moterys jaučiasi laisvesnės, nes jų moteriškumas, orumas yra saugesnis, pašalinis nemato jų amžiaus, ar jų plaukai sutvarkyti, ar paakiai nepaburkę, ar makiažas skoningas.
Nepropaguoju burkos, tačiau verta pažymėti, jog žmogaus maiše – pasislėpusio, „saugaus“ žmogaus – vaizdinys yra archetipinis. Tai kaip svajonė apie neregimąją kepuraitę, nematomą žmogų, anoniminius seksualinius santykius, teisingumą vykdantį anonimą žmogų-vorą. Kaip utopinė svajonė apie tobulą visuomenę, tobulas žmogaus teises, kurias garantuotų beaistris, „teisingai“ suprogramuotas kompiuteris, arba tobulą socializmą, kuriame bus panaikintos visos nelygybės formos.
Be to, būtų panaikintos ne tik socialinės klasės, bet ir žmonių lytys. Nes šeima, motinystė ir nėštumas totalitarinio mastymo feminisčių laikomi moters diskriminavimo forma. Visos pastangos – dėl tikro ir menamo žmogaus saugumo bei orumo.
Todėl burka yra realiai veikianti moterų apsaugos forma tam tikru laiku, tam tikroje kultūroje ir situacijoje. Tačiau dažniausiai taip įvyksta, kad žmonės prisiriša prie formos, bet užmiršta turinį. Todėl apsauginis maišas tampa svarbesniu už patį saugomą asmenį.
Moteris be „maišo“ ant galvos gali būti įtartina tam tikrose kultūrose ir tampa pavojaus ženklu visuomenės vertybėms bei saugumui.
Lygiai tokie pat procesai vyksta ir su vakarietiška „žmogaus maiše“ versija. Be abejo, šis vakarietiškas „maišas“ subtilesnis, jis audžiamas ne iš lino ar šilko, bet iš lygybės ir gender strategijų, įstatymų, ES programų, direktyvų, edukacinių programų bei panašių dalykų. Tačiau jo paskirtis yra ta pati – pasiūlyti abstraktų saugumą ir paslėpti žmogų.
Galvojant apie žmogaus laisvės galimybes vienokiame ar kitokiame apsauginiame maiše, negaliu nepaminėti Jėzaus Kristaus, kurio Evangelija sudaro krikščioniškos civilizacijos pamatą: „Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi esate viena Kristuje Jėzuje!” Gal, 3,27-28
Krikščionybėje nesusigaudančiam žmogui gali susidaryti įspūdis, jog ši laiško Galatams vieta kalba apie tam tikrą “maišą“, nes sakoma “apsivilkote Kristumi”. Tačiau šis pranešimas kalba apie pamatinę visiškai skirtingų kategorijų žmonių lygybę, kuri yra ir tikėjimo uždavinys.
Krikščionybėje nesusigaudančiam žmogui gali susidaryti įspūdis, jog ši laiško Galatams vieta kalba apie tam tikrą “maišą“, nes sakoma “apsivilkote Kristumi”.
Kaip to uždavinio siekti? Iš pradžių reikėtų suvokti kokia yra išsireiškimo “apsivilkti Kristumi” reikšmė. Į tai atsako Jėzaus duotas pavyzdys iš Evangelijos pagal Matą apie Paskutinį teismą, kai žmonija bus padalinta dvi dalis.
Tada jie atsakys: ‘Viešpatie, kada gi matėme Tave alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir Tau nepatarnavome?’ Tada Jis atsakys jiems: ‘Iš tiesų sakau jums: kiek kartų taip nepadarėte vienam šitų mažiausiųjų, man nepadarėte’. Mt. 25… 44-45
Pamatinės lygybės tarp skirtingųjų reikia siekti ne formaliai, paviršutiniškai, bet krikščioniškai, “apsivilkus Kristumi”, t.y. matant žmogų jo situacijoje ir tinkamai reaguojant. Būtina aiškiai matyti laisvą ar nelaisvą, moterį ar vyrą, motiną ar tėvą, vaiką ar senį, ligonį, kalinį, kitos tautos žmogų. Tam reikia empatijos ir asmenį “matyti”, jo esybėje ir situacijoje, bet ne jį paslėpti.
Žmogus yra vertybė, stiprinti ir puoselėti reikia asmenybę. Tačiau lygybės “maiše” šalininkai pagrindinį dėmesį skiria ne žmogui, bet sistemai, jį apsaugoti turinčiam “maišui”. Puoselėjimo programos skirtos ne žmogui, bet jo maskavimui, t.y. “maišui” tobulinti.
Pavyzdžiui, įvairių šalių teisės aktų kalboje vis daugiau atsiranda tam tikrų pakeitimų: sąvoka „šeima“ ištrinama iš įstatymų ir pakeičiama „namų ūkiu“, o pastaruoju laikomas ir homoseksualų, kurie gali įsivaikinti, bendras gyvenimas.
Taip pat tendencija metrikacijos knygose žodžius „tėvas“ ir „motina“ keisti į gimdytojus, ar net „gyvybės pradininkus “A“ ir “B“. Škotijos sveikatos apsaugos ministerija nurodė vengti žodžių „tėvas“ ir „motina“, bet juos vadinti „globėjais“. Žodžius „vyras“, „žmona“, „sutuoktinis“ , daug kur keičia žodis „partneris“. Tai panašu į biurokratinius išradimus, kuriuose žmogus socialinėje sistemoje užfiksuojamas bei suvokiamas tik pagal jo sumokamus mokesčius ir jam teikiamas socialines funkcijas.
Dar daugiau, žmogaus maskavimui padeda politkorektiškai keičiamos savokos, homoseksualas virsta “linksmuoliu”, valkata ir tinginys – “neturintis socialinių įgūdžių”, vagis – “ilgapirščiu” ir t.t.. Tačiau nauja tendencija ir tai keičia.
Pavadinti asmenį panašiu eufemistiniu apibūdinimu reiškia nederamą “stigmatizaciją”, todėl šie, su žmogaus asmeniu dar išlaikantys ryšį pavadinimai yra nederami. Juos palaipsniui keičia miglotesnės savokos – tam tikros “socialinės grupės”.
Jeigu jau manoma, jog yra “socialinės lytys” ar net dvidešimt kelios lytys, tai atrodo, kad gali atsirasti dar daugiau apibūdintų, sistematizuotų ir įvardintų negirdėtų socialinių grupių, šeimų, rūšių ir porūšių. Kažin ar tas naujasis pasaulis bus naujosios laisvės vieta, greičiau jis būtų smulkmeniškos ir totalitarinės biurokratijos “maišo” įkūnijimu.
Jeigu jau manoma, jog yra “socialinės lytys” ar net dvidešimt kelios lytys, tai atrodo, kad gali atsirasti dar daugiau apibūdintų, sistematizuotų ir įvardintų negirdėtų socialinių grupių, šeimų, rūšių ir porūšių.
Labai simptomiškai skamba feministės ir filosofijos dėstytojos Nidos Vasiliauskaitės nuolatos kartojamos mintys jos straipsniuose. Pavyzdžiui, vien straipsnių pavadinimai daug pasako: ”Kodėl empatija „mažutėliams“ nėra kairioji vertybė”, “Kodėl abejingumą „savo artimui“ reikėtų reabilituoti”, “Vis dėlto empatija – ne kairioji vertybė”.
Tokie vieši skelbimai yra apgalvotas nusisukimas ne tik nuo krikščioniškų, bet ir nuo I.Kanto filosofiškai nagrinėtų bendražmogiškų etinių vertybių. Dar daugiau, toks požiūris yra gryniausia fašistinė – bolševikinė logika.
Frydrichas Nietzsche ir fašistai užuojautą “mažutėliams” atmetė kaip klaidingą vertybę, kaip žydišką, vergišką išsigalvojimą, kuris esmingai trukdė statyti naują pasaulį. Atrodo, kad ir dabar norima statyti naują pasaulį. Tik kas tame pasaulyje taps mažutėliais?
Iš tikrųjų – kam gi “žmogui maiše” reikalinga empatija ? Nereikalinga. Kaip ir kareiviui vykdant kovinę užduotį – ji yra mažai reikalinga. Žmogus savo funkcijoje jaučiasi teisus ir saugiai pasislėpęs už kokios nors uniformos, munduro garbės, ideologijos, propagandos, vadovybės, statuto. Tai yra saugumo ir teisumo iliuzija.
“Žmogus maiše” – ne tik socialinė laikysena, socialinė apsauga, kultūrinė tradicija, bet ir dvasinė būsena. Todėl ir mūsų radikalesni liberalai bei empatija “mažutėliams” abejojančios feministės, tik atrodo be juodo maišo ant galvos.
Tačiau vadovaujasi tokiu pačiu ideologiniu principu, tik reiškiasi skirtinguose, nei musulmonės, kovos laukuose. Jeigu musulmonės po maišu slepiasi nuo nesaugaus pasaulio, bedievystės ir ištvirkavimo, tai vakarietės lesbofeministės dažniausiai slepiasi nuo diametraliai priešingų dalykų.
Naujausia ir ryškiausia vakarietiška feministinė “maišo” versija – rėkiančios nuogakrūtės bažnyčiose ar bet kur kitur, kur tik tai sukelia šoką. Galbūt jos sau atrodo teisingomis, drąsiomis ir laisvomis.
Pagal norimą pasiekti tikslą ir parenkamos priemonės. Naujausia ir ryškiausia vakarietiška feministinė “maišo” versija – rėkiančios nuogakrūtės bažnyčiose ar bet kur kitur, kur tik tai sukelia šoką. Galbūt jos sau atrodo teisingomis, drąsiomis ir laisvomis.
Gal protestuoja prieš Bažnyčią, šeimą bei seksistinę visuomenę. Tačiau dauguma žmonių per tas akcijas mato tik krūtis ir tyčia keliamą skandalą, bet ne asmenį, kuris pasislepia už efektingos provokacijos šydo. Tai tarsi atvirkštinė burka – slėptis nuogumu ir provokatyviu elgesiu.
Empatija nereikalinga ir net trukdo ten, kur susitinka “maišai”. Tačiau asmeniui be jos neįmanoma. Juk empatija yra reali ir praktiška taip, kaip realios ir praktiškos yra bulvės. Štai “Makximos” viršininkas nemanė, kad empatija ir užuojauta gali būti svarbu. Dabar skaičiuoja nuostolius kompanijos įvaizdžiui ir finansams.
Net ir pikti interneto “troliai”, kurie nedelsiant purvais apdrabsto kiekvieną krikščionišką straipsnį, reikalauja teisybės bei supratimo.
Tačiau ir religingi žmonės dažnai yra linkę įlįsti į kokį “teisingą maišą” – laikytis tradicijų, transcendenciją apgyvendinti nepasiekiamame dvasiniame danguje, patiems pasislėpti ir kitų žmonių nematyti, būti abejingiems, bet ne gailestingiems (Mt.5,7), netrokšti ir nealkti teisingumo (Mt.5, 6), nelaukti Svečio savo širdyje ir namuose.
Adventas – sąmoningas džiaugsmo laukimas.
Adventas – sąmoningas ir ištvermingas džiaugsmo laukimas. Ir ne tik laukimas, bet ir aktyvus savo artimojo “matymas” bei “girdėjimas”, pagarbus atsisukimas į Jį.
Tam reikia išlįsti iš “maišo”.
Nes tavo artimasis yra toks pats kaip ir tu. Tai reiškia, kad jis – mažutėlis, paslaptis ir transcendentas.
