Tokius individus sieja bendras emocinis santykis – panieka, silpnas ir stiprus pyktis, įtūžis, nemėgimas, bjaurėjimasis, šleikštulys – su jų dėmesio susilaukiančiu objektu. Šis santykis pasireiškia įvairiai. Neregėti neapykantos ir fantazijos plotai atsiveria pradedant kalbėti apie įsivaikinimą. Kitokiai seksualinei orientacijai apibūdinti naudojamas žeminantis žodynas: iškrypimas, išsigimimas, nenatūralumas ir pan. Neretai visa LGBT bendruomenė suplakama į vieną gretą su pedofilais, nekrofilais, zoofilais.
Viešojoje erdvėje skaitome apie tokios homofobinės sąmonės susikūrimo priežastis, vystymosi motyvus: pyksta, nes nesupranta, nesupranta, nes kvaili, buki; neapykanta liejasi per kraštus, nes nesuvokia demokratinių vertybių; arba nekenčia LGTB, nes patys turi psichologinių problemų ir pan. Dabar gi, didžiąją dalį viešosios erdvės užima ginčas tarp to, ar „Aš esu „Homofobas“ yra laisvo žodžio išraiška, ar neapykantos kurstymas. Visgi, viena homofobinės sąmonės dalis nuolat nustumiama į šalį.
Įdomus, bet retai pastebimas ar analizuojamas reiškinys šitame homofobinės sąmonės sukurtame jovale yra šleikštulio emocija. Juk vienas esminių homofobinės sąmonės savybių yra gebėjimas, norėjimas šlykštėtis kitos lytinės orientacijos žmonėmis, taip juos „nužmoginant“. Žinoma, tai tik viena iš homofobinės sąmonės dalių. Priklausomai nuo susidomėjimo lygio tuo objektu, šleikštulys gali peraugti į neapykantą, virsti panieka, kartais net tapti patologiška manija, apsėsti.
Problema slypi ne tame, kad homofobas ar homofobė turi jausmus, bet objekte, į kurį tie jausmai yra nukreipti.
Pirmasis šleikštulį, pasitelkdamas fenomenologinį metodą, dar 1929 metais aprašė Aurelijus Kolnajus esėje „Šleikštulys“ (vok. „Der Ekel“). Ten jis pateikė keletą svarbių įžvalgų apie šleikštulio esmę, kurios taikliai apibūdina šleikštulį ir šiandien. Šleikštulys yra viena iš pagrindinių emocijų, sukelianti pasibjaurėjimą, pykinimą kokio nors objekto akivaizdoje. Dauguma žmonių šlykštisi pagadintu oru, supuvusiu maisto kvapu, vorais ar tarakonais. Bet taip pat jaučiamas pasišlykštėjimas (kartu su kitomis emocijomis) kyšį paėmusiais politikais ar moraliai neteisingai pasielgusiais žmonėmis.
Šleikštulys tuo ir yra įdomus, kad jis nėra nukreiptas vien į fizinius objektus – šleikštulys gali būti ir moralinis. Tokį šleikštulį (kartu su visomis kitomis emocijomis) homofobinė sąmonė ištransliuoja į LGBT+ pusę, naudodama fizinio šleikštulio žodyną: iškrypęs, nenormalus, deformuotas, pasibjaurėtinas ir t.t.
Painiava dažnai slypi būtent šiame momente – homofobinė sąmonė turi gebėjimą, kaip ir bet kokia sąmonė – jausti emocijas. Visi mes vienu ar kitu metu esame kuo nors pasišlykštėję. Problema slypi ne tame, kad homofobas ar homofobė turi jausmus, bet objekte, į kurį tie jausmai yra nukreipti. Tai liudija nesugebėjimą atskirti žmogaus nuo objekto (vienas esminių nacizmo bruožų).
Kitas įdomus šleikštulio bruožas yra jo dvilypumas. Pavyzdžiui, pykčio metu mes norime sunaikinti, sulaužyti, sužeisti objektą. Kai mus yra apėmusi baimė, mes norime laikytis saugaus atstumo tarp savęs ir pavojingo objekto. Tuo tarpu šleikštulio metu, nors ir jaučiame reikalą atsitraukti nuo to, kas smirda, atrodo pasibjaurėtinai, esame taip pat (kad ir menkai) smalsiai sužavėti, traukiami to šlykštaus objekto link.
Įdomus, bet retai pastebimas ar analizuojamas reiškinys šitame homofobinės sąmonės sukurtame jovale yra šleikštulio emocija.
Taigi šlykštus objektas, priklausomai nuo jo kompozicijos, mus stumia, bet kartu ir traukia. Taip yra todėl, kad šlykštus objektas išmuša mus iš vėžių, sudrumsčia mūsų pasaulį, žeidžia, kėsinasi į mūsų vertybes. Apsisaugodami nuo tokių trikdžių mes traukiamės, šlykštimės, jaučiame pykinimą.
Bet juk šleikštulio objektas niekada nekelia pavojaus mūsų gyvybei, nebent atsitiktinai. Jis mūsų neverčia nei bėgti nuo jo, nei juo pernelyg žavėtis. Ir visgi, jis sužadina mūsų smalsumą, patraukia mūsų dėmesį, ne vien dėl to, kad tai yra daiktas prieš mus, bet dėl to, kad tai yra šlykštus objektas.
Dažniausiai tai, kas yra šlykštu, yra išmetama, apeinama, paliekama ramybėje, sunaikinama. Niekada šleikštulio objektas netampa svarbiu ar aktualiu ilgiau nei minutei. Išskyrus homofobinėje sąmonėje. Homofobinė sąmonė be „ano galo“ apskritai negali nei egzistuoti, nei savęs apibūdinti.
Homofobinė sąmonė fiksuojasi ties anuo galu, nes tai užgauna, įžeidžia tokios sąmonės vertybes ir pasaulėvaizdį dėl dviejų priežasčių. Pirma, homofobinė sąmonė visada pabrėžia, kad tradicinė šeima yra tarp vyro ir moters ir savo esme yra priešinga partnerystei. Taip, tradicija yra priešpastatoma iškrypimui, nukrypimui, ir be tokios perskyros apskritai negali egzistuoti.
Antra, skrupulingas ir vaizdingas lovos reikalų įsivaizdavimas tarp dviejų LGBT narių ir nesąmoningas noras kalbėti, apie tai liudija apie homofobinėje sąmonėje neišspręstą dilemą. Viena vertus, homofobinė sąmonė bando apsisaugoti nuo jo ar jos vertybes žeidžiančio objekto, bet kita vertus, bando jį ir suprasti, dėl to juo domisi. Neretas domisi šiais dalykais taip, kaip paauglys pirmą kartą užsirakinęs tualete domisi savo genitalijomis.
Paradoksaliai ir paslapčia homofobinė sąmonė jaučia pasitenkinimą nagrinėdama tai, kuo ji pati šlykštisi, kad ir trumpam. Kaip kitaip paaiškinti patologišką fiksaciją ties „anuo galu“, lytinio akto minėjimą kiekviename interviu? Nekalbu apie jų fiksaciją ties pedofilija. Tai yra baisu. Žinoma, homofobas ar homofobė nėra homoseksualas, bet patologiškas noras domėtis lytiniais aktais nurodo į kažką daugiau nei šleikštulys.
TAIP PAT SKAITYKITE: Tomas Šinkūnas: Ramus kaip belgas
