Kovo 22-ios rytą savižudžiai susprogdino tris bombas: dvi pagrindiniame Belgijos Zaventemo oro uoste, trečią netoli Europos institucijų – Melbeko požeminėje metro stotelėje. Šiuo metu yra žinomos 31 mirusiojo pavardės, suskaičiuota per 250 sužeistųjų. Tuo tarpu policija vis dar ieško nesusisprogdinusio savižudžio ir galimai su sprogdinimais susijusių žmonių.
Kovo 22-ios dienos viduryje svarbiausių pasaulio portalų puslapiai skelbė apie teroristinius išpuolius, pasirodė vaizdai iš įvykių vietų, interviu su nukentėjusiaisiais, aukų giminaičiais. Vakare Eifelio bokštas buvo apšviestas juoda, geltona ir raudona spalvomis, pasaulio lyderiai išreiškė užuojautą, žmonės „Facebook‘e“ skelbėsi esą briuseliečiai („Je Suis Bruxelles“), perdengė profilio nuotraukas Belgijos trispalve. Vienas iš Belgijos nacionalinių simbolių – komiksų herojus Tintinas – verkė.
Kiekviena komuna Briuselyje – kaip atskiras pasaulis. Visgi, dauguma flandrų ir valonų, olandakalbių ir prancūzakalbių, musulmonų, protestantų ir ateistų sugyvena po Briuselio ir Belgijos vėliava.
Belgijos ministras pirmininkas Charlis Michelis pasmerkė atakas, kvietė žmones išlikti vieningais ir ramiais. Dauguma žmonių kovo 22-ios vakarą Briuselio centre rinkosi pagerbti išpuolio aukas; kovo 23-ią, 12 valandą vietos laiku, aukos pagerbtos tylos minute. Belgijoje paskelbtas trijų dienų gedulas.
Briuselis jau kuris laikas ruošėsi galimoms atakoms. Šalyje po atakų Paryžiuje lapkričio 13-ąją kelioms savaitėms buvo paskelbtas aukščiausias pavojaus lygis, kurio metu miestas buvo lyg numiręs. Gatvėse buvo ir vis dar yra daug policijos, kareivių, budinčių prie galimų atakos vietų – bažnyčių, sinagogų, muziejų, bibliotekų, metro, traukinių stočių.
Barbariškas kovo 22-ios išpuolis Lietuvoje buvo sutiktas kaip paskutinis įvykis, signalizuojantis baimės epochos pradžią Europoje. Tipiniai tokios "epochos" bruožai, pasak kai kurių komentatorių, yra nerimas, nesaugumo jausmas, santykinai didelis policijos bei kariuomenės kiekis miestuose.
Toks vaizdinys yra klaidingas ir dažniausiai susidaro tiems, kurie Briuselyje lankosi atlikti darbų, susijusių su Europos Sąjungos institucijomis. Tokių žmonių vizitas didžiąja dalimi susideda iš buvimo ES rajonuose (aplink ES institucijas) ir nieko bendro su didžiąja dalimi Briuselio neturi.
Klaidingos išvados taip pat gali susidaryti makabriškai ir agresyviai nusiteikusiems konspiracijos teorijų šalininkams, kurie akylai seka kandidato į JAV prezidentus Donaldo Trumpo rinkiminę kampaniją ir palaiko jo agresyvų bei rasistinį toną; yra įsitikinę, kad Meksikos mokesčių mokėtojai privalės sumokėti už JAV ir Meksikos teritorijas atskiriančią sieną.
Situacija Briuselyje yra kitokia. Iš viso Briuselyje yra 19 komunų (rajonų), kurios skiriasi viena nuo kitos kaip diena ir naktis. Pavyzdžiui, Ixellis (oland. Elsene) yra madingas, populiarus rajonas, kurį yra labiausiai pamėgę Europos imigrantai. Matonge – dalis Ixellio, kurios didžiąją dalį gyventojų sudaro imigrantai iš Afrikos.
Šalia ne ką mažiau jaukesnis Saint-Gilles, kuriame apstu įvairių restoranų, kavinių, viešbučių ir knygynų. Marolles, su energingu sendaikčių turgumi Briuselyje, kuriame galima rasti visko – nuo afrikietiškos kaukės iki senojo "Polaroid" fotoaparato. Vos keletą gatvių aukščiau įsikūrę įspūdingiausi ir didžiausi pasaulyje Teisingumo rūmai, nuo kurių atsiveria kvapą gniaužianti Briuselio panorama. Dar keletą gatvių į šoną yra Sablonas (oland. Grote Zavel) su savo prabangiomis antikvariatų parduotuvėmis ir galerijomis.
Molenbeko problema prasideda ne nuo radikalaus islamo, bet nuo skurdo, nedarbo, identiteto problemos, negebėjimo integruotis.
Kiekviena komuna Briuselyje – kaip atskiras pasaulis. Visgi, dauguma flandrų ir valonų, olandakalbių ir prancūzakalbių, musulmonų, protestantų ir ateistų sugyvena po Briuselio ir Belgijos vėliava. Tai yra mažų ir didelių paradoksų didmiestis su mažo miestelio prieskoniu. Užtenka su šypsena apsilankyti tame pačiame bare, parduotuvėje, restorane bent keturis kartus ir penktą kartą jau teks sveikintis su darbuotojais, kreiptis į juos vardu.
Taigi, Briuselis, turintis per milijoną gyventojų, yra laikomas Europos širdimi ne tik dėl to, kad jame yra įsikūrusios pagrindinės Europos Sąjungos institucijos. Briuselis yra vienas iš tų didmiesčių, kuriame daug skirtingų kultūrų susilieja į chaotišką, bet vienalytį darinį. Išskirtinis Briuselio bruožas yra kultūrinių skirtumų tankumas ir ryškumas. Visgi, čia yra ir Molenbekas, kuris yra laikomas Europos džihadistų sostine.
Taip – Belgijoje yra didžiausias santykinis džihadistų skaičius. Tačiau dauguma belgų sutaria, kad Molenbeko problema prasideda ne nuo radikalaus islamo, bet nuo skurdo, nedarbo, identiteto problemos, negebėjimo integruotis, ir tik tada viltį, vietą ir valią praradę jaunuoliai yra verbuojami radikalizuotose mečetėse, kuriose jie impregnuojami nauja doktrina ir gyvenimo prasme.
Nemažai belgų taip pat kaltina ir Belgijos vyriausybes, kurios per pastaruosius 30 metų sugebėjo vietoj integracijos pasiūlyti tik dar didesnę segregaciją, o taip pat ir Belgijos saugumo tarnybas, neužkirtusias kelio pastarosioms atakoms. Taip, čia nėra pakankamai kamerų, norint atpažinti ir susekti kiekvieną veidą. Briuselio policijos departamentai funkcionuoja tarsi egzistuotų atskirose valstybėse, svarbūs pokyčiai neretai nusėda biurokratiniuose procesuose. Paradoksalu, bet belgai iš to išlošia daugiau laisvių.
Niekas nepuolė kaltinti musulmonų, nėjo deginti mečečių, nekėlė riaušių. Briuselis nepaskelbė karo nei islamui, nei kitataučiams, nei kitaminčiams, nei Molenbekui.
Didžioji dalis Briuselio yra sąmoninga ir supranta, kad asmeninės laisvės yra svarbiau už beatodairišką progreso taikymą. Todėl ir reakcijos į išpuolį buvo įvairios, tik ne radikalios. Kai kurie į išpuolį reagavo su nusivylimu, išreiškiančiu ne tik nusivylimą policija, teisėsauga, vyriausybe, bet ir nusivylimą savimi. Kiti pradėjo organizuoti susibūrimus ir eisenas vienybei sustiprinti, aukoms pagerbti. Bet niekas nepuolė kaltinti musulmonų, nėjo deginti mečečių, nekėlė riaušių. Briuselis nepaskelbė karo nei islamui, nei kitataučiams, nei kitaminčiams, nei Molenbekui.
Briuseliečiai, nors ir nerimauja, visgi yra susikaupę ir apdairūs. Praeis kelios dienos ir miestas grįš į normalias vėžes. Palyginus su kitomis valstybėmis, Belgija reaguoja į išpuolius išskirtinai ramiai – be panikos, nes pamatinės belgiškos vertybės yra įsišaknijusios belgiškoje savimonėje. Todėl tiek sąmoningai, tiek nesąmoningai, Belgija net sunkiausiais laikais priešinasi tapti orveliška policine valstybe.
Šiandien terorizmui Briuselis priešinasi leisdamas teisėsaugos struktūroms dirbti savo darbą. Savaitgalį su velykiniais kiaušiniais iš Lietuvos atkeliaus visa mano šeima. Mes visi eisime pasivaikščioti po Briuselį, nes baimė gimdo tik dar daugiau smurto ir agresijos. Lietuva, kuri nėra išgyvenusi nė vieno teroristinio išpuolio, galėtų daug ko pasimokyti iš briuseliečių.
