Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Tomas Vaiseta: Kokia gera proga pamiršti Žaliąjį tiltą

Naktį stebėdamas, kaip merkiant lietui darbininkai nukėlinėja Žaliojo tilto skulptūras, galvojau, ar pasirinkta taktika iš tiesų buvo teisingiausia: paskleisti žinią apie kritišką skulptūrų fizinę būklę, priimti sprendimą jas nukelti saugumo sumetimais, atlikti darbus labai rutiniškai, be jokio simbolinio veiksmo, pradėti savaitgalį ir nutęsti į naktį (kad kuo mažiau trikdytų eismą, tiesa?) – žodžiu, kiek įmanoma labiau nupolitinti, neutralizuoti, pateikti kaip grynai techninės problemos sprendinį, lyg būtų ardomas pradėjęs byrėti dar vienas avarinės būklės balkonas.
Tomas Vaiseta
Tomas Vaiseta / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.

Neatsitiktinai viešojoje erdvėje netrukus pasigirdo pasiguodimų, kad neleista tinkamai pasidžiaugti. Nors tikriausiai tokios taktikos laikytasi nuogąstaujant dėl priešingos reakcijos, juk buvo ir provokuojančiai kalbančių apie provokacijų grėsmę.

Į galvą atėjo tik vienas iš tiesų žaismingai išmintingas alternatyvus pasiūlymas, pateiktas architekto Audriaus Ambraso: estetiškai perinterpretuoti ir tuo pačiu įmuziejinti Žaliojo tilto skulptūras toje pačioje vietoje, kur jos ir stovi. Tačiau šis pasiūlymas liko neįgyvendintas.

Galbūt todėl, kad didesnė dalis mūsų visuomenės išlieka šiuolaikinio meno perskaitymo analfabetė, apie ką labai nepatogiai primena šalia Žaliojo tilto išraityta „Krantinės arka“. Tarp visų kitų variantų, kurių per kokius dešimt audringų diskusijų metų prisikaupė gyva galybė, šis technokratiškai neutralizuojantis sprendimas atrodo esąs mažiausia blogybė iš visų pateiktų blogybių (a.k.a kvailybių).

Ir tokią išvadą perša perspektyva į ateitį, kelianti klausimą – kas toliau?

Sovietmečiu Žaliojo tilto skulptūros iš tiesų buvo reikšmingos sovietinės ideologijos viešosios erdvės reprezentantės, priklausiusios vienai iš pagrindinių sovietizuojamo Vilniaus arterijų. Tačiau jų simbolinis svoris bendrame ideologinės propagandos lauke tikrai nebuvo toks didelis, kaip jis atrodo mums dabar, išgyvenusiems nepamirštamą diskusijų, ginčų ir apmąstymų tarpsnį. „Nepamirštamas“ rašau visai ne ironiškai – atminties kultūros požiūriu viešojoje erdvėje sugulę tekstai apie Žaliojo tilto skulptūras bus labai gausus, turiningas ir nelengvai pasiduodantis tyrimų objektas, kurio apeiti nebus įmanoma.

Po trisdešimt ar keturiasdešimt metų žiūrėdami į šias sovietines skulptūras, mes galėsime kalbėti ne tik apie skaudžią sovietinę okupaciją, bet ir kaip su jos padariniais buvo kovojama.

Ir būtent čia glūdi paradoksas, susijęs su šių skulptūrų likimu. Jų neturėtume palikti rūdyti kokiame nors sandėlyje ar nugabenti į Grūto parką (kuris yra ne mūsų atminties, o tik komerciniais tikslais eskaluojama sovietmečio nostalgijos vieta), bet jas galiausiai įmuziejinti, t. y. rasti tinkamą erdvę, būdą ir kontekstą papasakoti jų istoriją – istoriją, kuri reikšminga ne tiek dėl sovietinės okupacijos laikotarpio, kiek dėl dabarties – XXI amžiaus pradžios Lietuvos periodo.

Kitaip sakant, po trisdešimt ar keturiasdešimt metų žiūrėdami į šias sovietines skulptūras, mes galėsime kalbėti ne tik apie skaudžią sovietinę okupaciją, bet ir kaip su jos padariniais buvo kovojama ir kaip ji buvo prisimenama nepriklausomos Lietuvos pirmaisiais dešimtmečiais, arba, jei norite – 2015 metais. Tai yra tikroji šių skulptūrų vertė, kurią savo diskusijomis ir ilgai trukusiu neapsisprendimu sukūrėme mes patys.

Svarbus čia ir antras dėmuo – pats Žaliasis tiltas, kurį prie ideologinio lauko kaip keturios vinys buvo prikalusios tos skulptūros. Technokratiškai šaltas ir abejingas metodas, kuriuo buvo išrautos tos vinys, padiktavo logišką ir turbūt vienintelį išmintingą sprendimą, kokio likimo turėtų sulaukti pats tiltas – jis turėtų likti nupolitintas, neutralizuotas, tiesiog tiltas.

Bandymai pakeisti, bet tuo pačiu ir išlaikyti tilto politinę-ideologinę prasmę reikštų, kad mes neišsivaduojame iš primesto ideologinio lauko ir vis dar žaidžiame mentalinį žaidimą, kurį mums prieš maždaug septyniasdešimt metų prievarta atnešė sovietai – mes mąstytume jų primestomis kategorijomis ir normomis, varžytumėmės su tais, kuriuos tariamės įveikę ir palikę praeityje.

Štai jau pateiktas pasiūlymas sovietines skulptūras pakeisti Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarų skulptūromis. Bet ar tikrai mes esame taip priklausomi nuo sovietinių įpročių, kad iškilius mūsų valstybės vyrus paverstume Raudonosios armijos kareivio ar kolchozninko klonais? Ar tikrai jiems tinkama vieta ten, kur stovėjusios skulptūros buvo vadinamos balvonais?

Kiekviena valstybė kuria savąjį politinį pasakojimą, viešąsias erdves užpildydama ją reprezentuojančiais simboliais ir istoriniais memorialais, tačiau tai turėtų būti daroma pagal savąją, tos valstybės istorijos ir dabartinio gyvenimo diktuojamą logiką, ištrūkus iš svetimų sukonstruotos mąstysenos.

Dabartinis gyvenimas sako, kad laikas Žaliąjį tiltą palikti ramybei, tiesiog jį pamiršti, paversti niekuo neišsiskiriančiu, gal net kiek beveidžiu tiltu.

O dabartinis gyvenimas sako, kad laikas Žaliąjį tiltą palikti ramybei, tiesiog jį pamiršti, paversti niekuo neišsiskiriančiu, gal net kiek beveidžiu tiltu, atlikus paskutinį techninį darbą – jį „euroremontiškai“ padailinus ir perdažius šleikščiai žalią spalvą, kuri labiau nei bet kokios skulptūros primena sovietinę okupaciją.

Kaip Žaliojo tilto skulptūras supanti aplinka ir kitos apleistos ar negrabiai, į paveldosauginę vertę neatsižvelgiant rekonstruojamos erdvės labiau nei gryni ideologiniai artefaktai atspindi okupacijos pėdsakus, rekomenduoju skaityti Giedrės Jankevičiūtės tekstą (https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/zaliojo-tilto-skulpturos-turi-buti-imuziejintos-582-506255).

Pamiršti Žaliąjį tiltą nereiškia pamiršti skaudžią sovietinės okupacijos istoriją. Priešingai – ant tilto stovėjusios ir neįmuziejintos skulptūros audrino visų vaizduotę bei atmintį ir liudijo, kad tai dar nėra tapusi tikra istorija. Tačiau skulptūroms rasta tinkama vieta ir eksponavimo būdas bei paties tilto deideologizacija galėtų tapti simbolinis ženklas, kad apie sovietinę okupaciją pradedame kalbėti kaip apie istoriją.

TAIP PAT SKAITYKITE: Savo valandos sulaukė paskutinės Žaliojo tilto skulptūros – kolūkiečiai ir studentai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų