Teatro šviesos išjungiamos, visi skirstosi lengviau atsikvėpę. Pasirodo, tų kagėbistų Lietuvoje nebuvo ir nėra, – kažką dvejus metus pranešinėjo po užsienius lakstęs aktorius, emigracijoje esančio tėvo išsiilgęs muzikas, o persekiotas dvasininkas atrodo visišku nesusipratimu. Kaip ir nesusipratimu dvelkia amžinybėn iškeliavusių agentų reikšmė Lietuvos dabarčiai.
Paskelbtos pavardės simbolizuoja visą nevykusį ir imituotą liustracijos procesą. Skaičiai yra iškalbingi – manoma, kad 1940–1991 metais su KGB bendradarbiavo apie 118 tūkst. asmenų. Istorikai skaičiuoja, kad vien 1987–1989 metais Lietuvoje slapta su KGB bendradarbiavo apie 5 tūkst. asmenų.
Valstybingumo aušroje ryšiais su KGB buvo apkaltinti parlamentarai Virgilijus Čepaitis, Jokūbas Minkevičius, Kazimira Prunskienė. 2004 metų pabaigoje Lietuvos ypatingajame archyve aptikti dokumentai liudijo, kad keli aukštus valstybinius postus užimantys politikai anksčiau priklausė KGB rezervui. Tačiau anuomet po kelis mėnesius užsitęsusio triukšmo paaiškėjo, kad nei užsienio reikalų ministras Antanas Valionis, nei VSD generalinis direktorius Arvydas Pocius, nepranešdami apie savo priklausymą KGB rezervui, Lietuvos Respublikos įstatymų nepažeidė.
Seimui paskelbus savanoriško prisipažinimo apie bendradarbiavimą su slaptosiomis okupantų tarnybomis terminą, taip pasielgė 1589 agentai, kurių tapatybes įstatymas įslaptino 75 metams. Proporcijos tarp tarnavusių KGB ir prisipažinusiųjų bado akis. Pridėkime, kad sunaikinta apie 36 tūkst. agentų bylų, iš šalies išvežta 8,5 tūkst. bylų.
Tūkstančiai Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų agentų nusprendė tylėti. Jie niekur nedingo, bet įsiliejo į politiką, teisėsaugą ar verslą, įsitvirtino nepriklausomos Lietuvos valdžios viršūnėje.
Negana to, prieš keletą metų buvo kalbama, kad ne vienas šalies diplomatas ir aukštas pareigas einantis pareigūnas buvo liustruotas tuometinių VSD vadovų kabinetuose. Šie įtarimai taip ir nebuvo išsklaidyti.
Kitos Europos tautos, kurios buvo susidūrusios su KGB problematika, išdrįso eiti viešumo keliu. Pavyzdžiui, Slovakija internete paskelbė ne tik visų buvusių KGB agentų pavardes ir vardus, bet ir gimimo metus, slapyvardžius, darboviečių pavadinimus. Slovakijos keliu pasuko Čekija. Panašiai su buvusiais slaptųjų tarnybų bendradarbiais elgėsi Lenkija, Vokietija, Estija, Bulgarija.
Lietuvoje buvo pasirinktas kitas kelias. Čia visada vyravo baimė atidaryti KGB archyvus. Tokio žingsnio priešininkai pasitelkdavo etinius motyvus – esą KGB archyvų atvėrimas gali sukelti problemų, kai piliečiai, pavyzdžiui, susipažinę su savo trėmimo byla, sužinoję, kas juos įskundė, gali griebtis keršto. Taip pat žmonės, kurie nemoka naudotis istorine medžiaga, gali nepagrįstai apkaltinti tuos, kurie iš tiesų nieko bendra neturėjo su trėmimais ar skundimu. Be to, pasigirsdavo nuogąstavimų, kad nepavykus nuslėpti prisipažinusių KGB agentų pavardžių šalyje kiltų sąmyšis, prasidėtų „raganų medžioklė“, suklestėtų „išdaviko“ etiketės klijavimas.
Nepaneigsi, kad mūsų visuomenė ir taip yra susiskaldžiusi. Kaip ir kas gali paneigti, kad prie šių procesų prisidėjo nežinomi agentai? Gal šito būtų kaip tik mažiau, jei žinotume, kas yra kas? Be to, jei būtume pasirinkę viešumo kelią, neišvengiamai būtų įvykusi desovietizacija, t.y. buvusių aukštų komunistų partijos pareigūnų ir KGB bendradarbių nušalinimas nuo valstybės valdymo.
Būtent pastaroji aplinkybė (neįvykusi desovietizacija) ir gali būti tas veiksnys, kuris lėmė dabartinę valstybės situaciją, kai pagal daugybę statistinių parametrų velkamės ES valstybių gale.
Ar visos šios baimės netapo puikia galimybe tiems KGB bendradarbiams, kurie sėkmingai įsikomponavo į mūsų valstybės struktūras, Seimą, ministerijas, teismus, prokuratūrą, Valstybės saugumo departamentą, diplomatinę tarnybą, žiniasklaidą, verslą, išvengti viešumo ir išsigelbėti?
Su šiuo reikalu akivaizdžiai pavėluota. Mums dešimtmečius trūko politinės valios žengti prie to, kas priartintų mus prie sąžinės ir tiesos. Lieka atviras klausimas, kad sumokėta kaina už ramybę (tautos ir paskirų asmenų) yra per didelė.