Nenuostabu, kad Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas kreipdamasis į tikinčiuosius pažymėjo, kad R.Šalaševičiaus kunigavimas „palietė daugelio žmonių gyvenimą“. Neišvengiamai šis įvykis šliūkštelėjo alyvos į diskusijų apie celibato reikalingumą, ugnį.
Tačiau galima diskutuoti iki užkimimo, bet sprendimo galia priklauso Katalikų Bažnyčios vadovybei. „Neabejotinai yra problema, bet ji nėra didelė. Tam reikia laiko, bet yra sprendimų ir aš juos rasiu“, – pasak, italų dienraščio „La Repubblica“ įkūrėjo Eugenio Scalfari, taip jam kalbėjęs popiežius Pranciškus, Vatikano nepripažintuose interviu.
„Celibatas – gyvenimo taisyklė, kurią aš labai vertinu ir manau, kad ji yra dovana Bažnyčiai. Tačiau kadangi tai nėra dogma, durys visuomet yra atviros“, – pareiškė jau oficialiai pontifikas
„Celibatas – gyvenimo taisyklė, kurią aš labai vertinu ir manau, kad ji yra dovana Bažnyčiai. Tačiau kadangi tai nėra dogma, durys visuomet yra atviros“, – pareiškė jau oficialiai pontifikas grįždamas iš kelionės po Artimuosius Rytus, šių metų pavasarį.
Kiek realu manyti, kad celibato klausimu bus kažkokie pokyčiai katalikybėje?
Norint suvokti kokios tendencijos ir nuotaikos vyrauja Katalikų Bažnyčios viršūnėse, vertėtų įsiklausyti, ką apie celibatą kalba kardinolas Walteris Kasperis. Šis kardinolas vatikanistų yra laikomas popiežiaus Pranciškaus teologu, kaip kažkada šv. Jono Pauliaus II pontifikato laikais tokią poziciją užėmė kardinolas Josephas Ratzingeris.
Savo pasisakymuose kardinolas Walteris Kasperis neatmeta galimybės atšaukti celibato priesaką, bet jis tokią perspektyvą vadina „hipotetine“, o vienintele priežastimi – kunigų stygių.
Tačiau pažvelgus į oficialią statistiką atrodytų tokios grėsmės nesimato – pagal ją 2011 m. pabaigoje visame pasaulyje kunigų buvo 413 418 000. Jei palygintume su 1970 m. duomenimis, tai tuomet pasaulyje buvo 419 tūkst. 728 kunigų, o tai reiškia, kad per beveik pusę amžiaus Katalikų Bažnyčia prarado tik apie procentą dvasininkų.
Negana to, per pastarąjį dešimtmetį kunigų skaičius padidėjo 2,1 proc., o kandidatų į kunigus skaičius per tą patį laikotarpį nuo 112 tūkst. 244 išaugo iki 120 tūkst. 616, t.y. maždaug 7,5 proc.
2011 m. pabaigoje visame pasaulyje kunigų buvo 413 418 000. Jei palygintume su 1970 m. duomenimis, tai tuomet pasaulyje buvo 419 tūkst. 728 kunigų
Tačiau šį optimizmą smukdo kita realybė – šiuo metu pasaulyje yra 50 tūkst. parapijų, kurios neturi reziduojančių kunigų. Didžioji dauguma jų yra Europoje ir Šiaurės Amerikoje.
Žinoma, problemą galima išspręsti „importuojant" dvasininkus iš Trečiojo pasaulio, kur yra pašaukimų bumas, tačiau kultūriniai ir socialiniai skirtumai yra rimtos kliūtys gaivinant merdinčias parapijas Vakarų Europoje.
Be to, per beveik penkiasdešimt metų katalikų skaičius pasaulyje išaugo kone dvigubai, kitaip sakant, juos aptarnauti reikia ir daugiau kunigų.
Tai – rimti iššūkiai, kurie stojasi prieš beveik tūkstantmetę celibato tradiciją. Jos šerdis – kunigas turi viskuo panašėti į Jėzų Kristų, kuris, beje, buvo nevedęs.
Taip pat ši tradicija suformavo ir kunigo Kristaus kario tipą, visada pasirengusio būti pirmose kovos dėl Dievo Karalystės, gretose. Toks kunigas bet kada gali vykdyti jam paskirtą užduotį, nerizikuodamas sau artimų žmonių ateitimi bei gerove. Žinant, kad katalikybė įvairiose pasaulio vietose nuolat susiduria su persekiojimais, su niekuo asmeniškai nesusijęs kunigas yra tobulas variantas Bažnyčios misijai.
Todėl sunkiai įsivaizduojama, kad artimiausioje ateityje celibato normos kunigams būtų atsisakyta. Labiau tikėtina, kad bus stiprinamas pasauliečių vaidmuo, o Bažnyčios gyvenimas taps bendruomeniškesnis. Šia linkme ir krypsta nūdienos katalikybė.
