Naujausias jų, kariuomenės „auksinių samčių“, tiesiog šiurpina. Kai milijonai eurų iš braškančio šalies biudžeto keliauja karinėms išlaidoms didinti, kai geopolitinių grėsmių išgąsdinti gyventojai aukoja krašto apsaugai, pasirodo tų lėšų kariškiai turi tiek daug, kad jos taškomos kur papuola.
Tačiau mūsų valstybinėse institucijose įsigalėjo praktika, kad tokie reiškiniai – įprastas dalykas. Kadangi už jų vešėjimą nėra atsakingų. Tradiciškai kalbama apie ministrą, įstatymų procedūras, kažkokius blogiukus pareigūnus, bet galiausiai viskas tuo ir užsibaigia.
Žinios apie valstybės lėšų švaistymą, paprasčiausiai slepiamos po fraze „neracionalus lėšų naudojimas“.
Nors prie kiekvieno neskaidraus projekto sukasi klerkų krūva, kurie būna pridėję rankas prie jo, tačiau iškilus į viešumą blogybėms, tų klerkų nelieka ir kvapo.
Žinios apie valstybės lėšų švaistymą, paprasčiausiai slepiamos po fraze „neracionalus lėšų naudojimas“, po to, kyla triukšmas, nauji valdantieji apkaltina buvusiuosius, opozicija – poziciją, kalbama apie neūkiškumą, prasikaltęs pareigūnas gauna nuobaudą... ir lieka valstybės tarnyboje.
Shakespeare'as gūžtelėtų pečiais – daug triukšmo dėl nieko.
Tik esama sistemos, kuri leidžia su valstybės lėšomis elgtis taip, kaip reikia suinteresuotiems asmenims. Nes viešieji pirkimai Lietuvoje – aukso kasyklos.
Paprastas ir simptominis faktas šaukštų ir šakučių istorijoje – per dešimtmetį UAB „Nota Bene“ yra laimėjusi tiek Lietuvos kariuomenės skelbtų viešųjų pirkimų, kad susidaro beveik 30 mln. eurų suma. Tik kažko kyla „neteisingas“ klausimas – kuo ypatinga ši bendrovė, kad ji vis laimi ir laimi kariuomenės konkursus?
Galima išvedžioti, kad anie 30 mln. eurų valstybės biudžetui nėra dideli pinigai, bet jie yra mokesčių mokėtojų.
Prisiminkime – buvęs Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) vadovas Žydrūnas Plytnikas, prieš keletą metų paskelbė faktus, kad viešieji pirkimai Lietuvoje visiškai nebuvo kontroliuojami net 15 metų, o jiems prižiūrėti įsteigta tarnyba tik stebėdavo, kaip valstybės milijardai pumpuojami į kažkieno kišenes.
Tuomet, VPT vadovo vertinimais, apie trečdalis metinės viešųjų pirkimų apyvartos (daugiau kaip milijardas eurų) nuplaukė neaiškia kryptimi. Tampa aišku, kodėl atsiliekame pragyvenimu nuo kaimynių Lenkijos ir Latvijos, nors pagal BVP, tenkantį vienam gyventojui, rodiklius, juos lenkiame. Mūsų maža šalis klestėtų, jei vagys ir sukčiai negrobstytų piliečių sukurto turto.
Nenuostabu, nes dabartinėje Lietuvos situacijoje politinės partijos veikia tarsi verslo ir interesų grupių lobistinės organizacijos, bet ne atstovauja piliečiams. Tuomet draugai, giminės, rėmėjai per viešuosius pirkimus „susiurbia“ valstybės pinigus.
Nenuostabu, nes dabartinėje Lietuvos situacijoje politinės partijos veikia tarsi verslo ir interesų grupių lobistinės organizacijos, bet ne atstovauja piliečiams.
Pavyzdžiui, kai Liberalų sąjūdis 2008–2012 m. buvo valdžioje, per viešuosius pirkimus su valstybinėmis įstaigomis ir įmonėmis liberalus remiančios įmonės ar įmonių grupės sudarė sutarčių maždaug už 2 mlrd. litų. Nesunku prognozuoti, kad ir po šios kadencijos pabaigos bus analogiška situacija su dabartinės koalicijos partijomis.
Nors šalies vadovė Dalia Grybauskaitė įsitikinusi, kad įstatymai nenumato galimybės vogti, bet mūsų valdymo sistema taip sustyguota, kad viešieji pirkimai yra tiesioginė erdvė piktnaudžiavimams.
Kai už juos atsakinguosius sunku rasti ir išaiškinti, lieka kliautis etika, sąžine, bet žinome, kad toks žodžių derinys yra ne šio pasaulio dimensijos, o kai politikai žongliruoja šiomis sąvokomis, postringauja apie žmonių lūkesčius, kažkaip rėžia ausį. Juk sąžinė yra tapusi deficitu, nes neužtektų rankų ir kojų pirštų suskaičiuoti pavardes aukštų pareigūnų, kurie šaltakraujiškai išmetė sąžinės stabdžius laukan.
Nors viešojoje erdvėje vis sakoma, kad krašto gynybai reikia didinti finansavimą, nes tuoj ateis Putinas ir nusiaubs Lietuvą, tačiau ruoštis rusų ordų invazijai neverta. Su tokiomis „auksinių samčių“ istorijomis, greit partinių bičiulių rateliai per viešuosius pirkimus išsems Lietuvą iki dugno. Putinui nereiks čia ir ateiti.
