Nenuostabu, kad tuo metu viešojoje erdvėje būtinai pasigirsta nepatenkintų balsų, kurie skelbia – kunigai blogi ir godūs. Jie reketuoja jaunavedžius, sutvirtinamųjų ir einančių pirmosios komunijos tėvelius, renka pinigus kapšais, o vėliau važinėjasi naujutėliais „mersais“. Kadangi jie yra dvasininkai, tai turi rūpintis vien dvasinėmis materijomis ir gyventi iš Šventosios Dvasios.
Dažniausiai besipiktinantys – religiniu požiūriu yra analfabetai. Apeigose jiems svarbiausia ne prasmė, bet pompastinis jų atlikimas, o bažnyčia yra tik dekoracija jaunavedžiams, vaikams, gražus rekvizitas fotografijoms.
Kadangi krikščioniškos bendruomenės gyvenimas religiniam vartotojui svetimas, tuomet esmingu klausimu tampa „ceremonijų tarifas“.
Neseniai savo laiške Kauno arkivyskupijos tikintiesiems arkivyskupas Lionginas Virbalas, taip aiškina šio reiškinio priežastis: „Nors gyventojų daugumą Lietuvoje sudaro katalikai, Bažnyčioje, ypač sovietmečiu, vyravo „aptarnavimo mentalitetas“ palaikant tuos, kurie į ją ateina.
Tokioje aplinkoje tikintieji nebuvo skatinami aktyviai apsispręsti, kodėl, į ką ir kaip jie tiki bei gyvena. Pati visuomeninė aplinka skatino tik švęsti šventes, laikytis katalikiškų papročių. Ši vyraujanti mąstysena sukėlė pavojų Bažnyčiai tapti paslaugas teikiančia įstaiga, kurioje aktyviai veikia tik įšventintieji jos nariai.“
Ši mąstysena randa puikią terpę skleistis vartojimo kultūroje, kurios pagrindinis bruožas – kuo daugiau ir nevaržomiau viską vartoti. Retas mūsų nėra paveikti šio nevaldomo geismo vartoti, nes esame vartojimo kultūros vaikai.
Prekybos centrai yra mūsų šventyklos, vaikščiojimas tarp lentynų ir prekių apžiūrinėjimas – liturgija, o geidžiamos prekės nupirkimas – komunija. Vartojame, nes galime lengvai pasiekti geidžiamą dalyką.
Dar gerokai prieš hedonizmo erą biblinis išminčius Koheletas užrašė gilios išminties žodžius, atskleidžiančius mūsų prigimties dramą: „Akis žiūrėdama nepasisotina, ausis girdėdama neprisipildo“ (Koh 1, 8). Būtent čia, o ne tik ekonominio klestėjimo procesuose slypi vartojimo kultūros dominavimo priežastys.
Tačiau didysis paradoksas ne tas, kad mūsų akys, ausys, skrandžiai nepasisotina, bet kad į vartojimo, hedonizmo žabangas patenka ir mūsų siela. Kad ir kaip nemaloniai skambėtų, bet egzistuoja religinio vartotojo sąmonė.
Šiuolaikiniam žmogui religija sėkmingai įsikomponuoja tarp kitų vartojimo dalykų: kultūros renginių, apsipirkimo, kokio nors skaitalo. Jis griebiasi religijos, kai jam „reikia“, todėl nedalyvauja pamaldose kiekvieną sekmadienį ar neįsijungia į bažnytinės bendruomenės gyvenimą. Tokio sukirpimo hedonistas nekelia ypatingų liturginių standartų bendruomenei, kunigui, apeigų atlikimui. Jam tik svarbu, kad tai, kas vyksta, atitiktų jo mentalitetą, kultūrinį lygį ir pernelyg „nesikėsintų“ į jo kišenę.
Kadangi krikščioniškos bendruomenės gyvenimas religiniam vartotojui svetimas, tuomet esmingu klausimu tampa „ceremonijų tarifas“. Nors jis gerai supranta, kad už viską reikia mokėti (vadinasi, tie patys dėsniai turėtų galioti ir religijos sferoje), jam vienodai rodys, kad jo santuokai vykstančiai šeštadienį reiks ne tik kunigo, bet ir vargonininko, zakristijono, bažnyčios floristės dalyvavimo, kad katechetai per savo laisvadienius moko ir prižiūri jo vaikus. Pavyzdžiui, iš vestuvių biudžeto jis atseikės „bažnyčiai” vieną nuošimtį ir jausis pasielgęs kilniadvasiškai.
Neišmanydamas, kaip funkcionuoja Bažnyčia, religinis vartotojas nebandys suprasti pačių elementariausių dalykų. Tačiau blogiausia, kad toks žmogus mano, kad jis daro malonę Bažnyčiai tuokdamasis ar leisdamas savo vaikus priimti sakramentus. Jis yra klientas, kuris nori greitai ir pigiai gauti paslaugas iš Ritualinių paslaugų įmonės (Bažnyčios), o jei tai nepavyksta, tuomet kaltina blogus ir godžius jų teikėjus (kunigus).
Žinoma, kunigų, kaip ir žmonių, yra visokių, tačiau tik stipriai su savo pašaukimu prasilenkęs dvasininkas statys finansines kliūtis tikinčiam bendruomenės nariui susitikti su Dievu sakramentuose. Kaip ir nuoširdžiai tikinčiam krikščioniui natūralu bus išlaikyti savo bendruomenę ir jos vadovus.
Ir kiekvienas sakramentų prašantis turėtų suvokti, kad jie yra ne fotosesijos senoviniuose pastatuose, o susitikimas su Slėpiniu.]
TAIP PAT SKAITYKITE: Tomas Viluckas: Kai partinį gyvenimą graužia nykuma
