Vis dėlto pats tezių paskelbimas nereiškė kažkokių naujovių. Lutherio idėjas apie popiežiaus vaidmenį ir atlaidus teologai aptarinėdavo ir anksčiau, tačiau šios 95 tezės (pirmoje versijoje jų buvo 97) tikrai negrįžtamai pakeitė krikščioniškąjį pasaulį, o kartu su juo politinį bei kultūrinį Europos veidą.
Kurdamas savo žymiąsias 95 tezes, Lutheris iš tiesų ketino tik atkreipti dėmesį į piktnaudžiavimų mastą Bažnyčios struktūrose. Jis visai neplanavo maišto prieš popiežių, o juo labiau – sukurti savo bažnyčią.
Tuomet jis dar nebuvo maištininkas, o tik apsišvietęs vienuolis (Lutherio raštai sudaro 130 tomų), susirūpinęs savo tikinčiųjų sielų išganymu. Griežta Romos reakcija į tezes, labai greitai jas padarė plačiai žinomomis, ir transformavo saksonų vienuolį, kuris bandė priešintis Bažnyčios negerovėms, į revoliucionierių, paveikusį visos Europos likimą.
Galėtume teigti, jei anuomet Šv. Sostą būtų užėmęs ne Leonas X, o Pranciškaus mąstymo popiežius, tai jokio Bažnyčios skilimo nebūtų įvykę. „Lutheris norėjo reformos, kuri būtų kaip vaistas“, – yra pareiškęs popiežius Pranciškus.
Prekyba indulgencijomis užtvindęs Bažnyčią, nuolatos pinigų stokojęs, Leonas X puolė nuožmiai persekioti tiesakalbį vienuolį. Leonas X Lutherį išvadino „laukiniu šernu, pasimetusiu vynuogyne“. Savo ruožtu Lutheris nesismulkino: „Galiu ramiai įvardinti popiežių esant subingalviu ir Dievo priešu. Jis manęs negali vadinti subingalviu, nes žino, kad geriau už jį ir visus jo subingalvius išmanau Šv. Raštą.“
Nors paradoksais pažymėta visa Lutherio ir jo įkvėptos reformos istorija, bet pats didžiausias įvyko 1521 m., kai slapstydamasis nuo popiežiaus rūstybės, užuot leidęs dienas drebėdamas dėl savo likimo, pasivadinęs „junkeriu Jorgu“, jis pradėjo Naujojo Testamento vertimą į vokiečių kalbą. Būtent Vartburgo pilis, kurioje Liuteris atliko šį vertimą, tapo vokiškos tapatybės kalve.
Todėl kažkuria prasme Reformaciją galime laikyti terpe, kurioje atsirado modernaus nacionalizmo užuomazgos. Nacionalinės kalbos vartojimas liturgijoje, valdžios absoliutizmo paneigimas, vietinių papročių sureikšminimas sudarė prielaidas tautinės savimonės formavimui ne tik germaniškoje aplinkoje, bet visur, kur plito reformatorių idėjos.
Jos pasiekė ir mūsų kraštą. Būtent liuteronų kunigai Baltramiejus Vilentas, Jonas Bretkūnas, Martynas Mažvydas lietuviškai prakalbino Šventąjį Raštą ir išguldė tikėjimo tiesas mūsų kalba. Tad be Reformacijos indėlio neįsivaizduojama ir lietuviškoji tapatybė.
Reformacijos jubiliejus yra proga dėkingai žvelgti į Lutherį ir jo įkvėptą sąjūdį. Žinoma, joks sveiko proto krikščionis nesidžiaugs tuo, kad skilo Vakarų krikščionybė, pagaliau katalikų ir reformatorių konfliktas įplieskė Trisdešimtmetį karą Europoje.
Tačiau šis jubiliejus gali padėti atrasti tai, kuo Reformacija praturtino krikščionybę ir žmoniją. „Lutheris daug padarė, kad liaudis rankose turėtų Šventąjį Raštą“, – jo ypatingą nuopelną krikščionybei išskyrė dabartinis pontifikas.
Lutheris yra sakęs: „Jei mes pasieksime, kad būtų pripažinta, jog Dievas mus nuteisina vien tik iš savo malonės per Kristų, tuomet mes popiežių nešiosime ne tik ant rankų, bet ir kojas jam bučiuosime.“
Dabar ši tiesa yra neatsiejama nuo katalikiško mokymo apie žmogaus išgelbėjimą. Todėl praeitis neturi įkalinti krikščionių, aiškinantis, kas kaltas, o kas ne. Nūdien pasaulis labai skiriasi nuo to, kuriame gyveno Lutheris. Jei anuomet svarbiausi klausimai buvo indulgencijos, skaistykla, nusidėjėlių nuteisinimas, tai šiandien gyvename kultūroje, kurioje žmogus net nežino, kas yra nuodėmė, ir mano, kad ji apskritai neegzistuoja.
Žinoma, Liutheris buvo savo epochos (dažnai atšiaurios ir konfliktiškos) žmogus, bet kiekvienam, kuris abejoja savaime suprantamybe, paviršutiniškumu, komforto zonos palaima, Reformacijos tėvas bus įkvėpimo šaltinis. Todėl reformatorių gretos niekada neišretės.