Parlamentaras akivaizdžiai konfliktuoja su frakcijos vadovu, nors viešai atsiprašė R.Karbauskio už savo žodžius. J.Džiugelis ne sykį prieštaravo frakcijos pozicijai dėl skaidrumo politikoje klausimų.
Nepartinis J.Džiugelis virš partinės drausmės iškelia Seimo statute įtvirtintą Seimo nario teisę reikšti savo įsitikinimus. Be to, egzistuoja ir konstitucinė nuostata, kad Seimo narys už balsavimus ar kalbas Seime negali būti kaip nors persekiojamas.
J.Džiugelio atvejis yra įdomus dėl platesnio konteksto, nei jo konfliktas su R.Karbauskiu. Ar frakcijos sprendimų kritika yra jos nuostatų išdavystė? Kur yra viešo nepasitenkinimo frakcijos ir jos seniūno veikla ribos? Kokios jos yra, kai kalbama apie lojalumą partinei linijai? Pagaliau, ar Seimo nario veiklos motyvas turėtų būti rinkėjų interesai, parlamentaro sąžinė, ar atstovavimas partijos platformai, už kurią balsavo piliečiai? Kada yra demokratijai būdinga nuomonių įvairovė, o kada ekscentriko ar įtakos siekiančio asmens saviraiška?
Tai klausimai, kuriems atsakymus nėra lengva rasti. Tuo labiau kad Lietuvoje parlamentinio gyvenimo tradicijos yra tik vystymosi stadijoje. Pasižvalgius po pasaulį regime įvairių situacijų. Pavyzdžiui, vadinamosiose Westminsterio sistemos šalyse, tokiose kaip Didžioji Britanija, Kanada, Australija, Naujoji Zelandija ar Indija, partinė drausmė yra itin griežta. Ten tik labai retais atvejais parlamente balsuojama priešingai partinei linijai, o maištininkai šalinami iš partijų, tačiau tai nereiškia, kad nevyksta diskusijos. Geležine drausme Vakarų Europoje pasižymi komunistinės partijos, kurios nepripažįsta jokių kompromisų šioje srityje.
Silpnesnė partinė drausmė pastebima radikaliose partijose. Didelė nuomonių įvairovė būdinga JAV partiniam gyvenimui. Pakanka prisiminti paskutinę JAV prezidento rinkimų kampaniją, kai pirminiuose rinkimuose respublikonų kandidatai tarpusavyje nuožmiai kovėsi nesiskaitydami su epitetais.
Akivaizdu, kad maištininkams, partijų ir frakcijų vadovybės kritikams mūsų partijų aplinka nėra palanki. Sustabarėjusios struktūros „iškošia” bet kokį išsišokėlį, o tai partinį gyvenimą daro uždarą ir nepatrauklų. Juk, pavyzdžiui, jaunimas nori ateiti į partijas su savo vizijomis ir naujomis idėjomis, bet tokie jie ten nėra itin pageidaujami.
Kaip ir buvo tikėtasi, „valstiečių“ frakcija, kuri yra viena didžiausių Seimų istorijoje patiria fragmentaciją. Tai – natūralus ir sunkiai išvengiamas procesas, kurį suvaldyti reikalinga didelė politinė išmintis.
Silpnesnė partinė drausmė pastebima radikaliose partijose.
J.Džiugelio atvejis yra rimtas testas R.Karbauskio demokratijos sampratai. Kaip elgtis su „maištininku“? Ar ieškoti dialogo su juo, ar paprasčiausiai jį nubausti, izoliuojant nuo politinio poveikio, tiesiog sužlugdyti jauno politiko karjerą? J.Džiugelio pašalinimas būtų ženklas, kad tarp R.Karbauskio ir „valstiečių“ frakcijos verta dėti lygybės ženklą: „Aš – tai frakcija“. R.Karbauskio kritikai galės tvirtinti, kad jis autoritarinis vadovas, kurio asmeninės ambicijos yra aukščiau už demokratijos, reikalaujančios išklausyti diametraliai priešingas nuomones, principus.
Tad frakcijos sprendimas šiuo klausimu bus ne tik formalus žingsnis, bet ir signalas kitiems šios (ir ne tik) frakcijos nariams. Pasirinkimas čia nedidelis: tarp baimės ir įsiklausymo.
