Alkoholio kontrolės klausimai Lietuvoje visuomet buvo opūs. Nenuostabu, kad ir dabar kilo diskusijų banga. Suvaržymų priešininkai traukia iš rankovės kozirius, kad net Statistikos departamentas esą nemoka skaičiuoti, nes paverčia lietuvius didžiausiais pasaulyje girtuokliais.
Už visos aršios retorikos, nukreiptos prieš blaivybės propaguotojus, stovi alkoholio gamintojų ir platintojų, žiniasklaidos priemonių savininkų interesai, o ne rūpestis dėl individo laisvės. Tikrai laisvam žmogui alkoholio prieinamumo griežtinimas nekels problemų, nes alkoholis jo gyvenime neužima svarbios vietos.
Iš esmės susiduriama su sistema, kurios branduolį sudaro alkoholio gamintojai, jų siekius palaikanti žiniasklaida, aukščiausio lygmens politikai.
Šios sistemos tikslas įpiršti visuomenei nuomonę, kad jei bus, pavyzdžiui, ribojama alkoholio reklama, tai nukentės mokslas, menas, sportas, žiniasklaida. Kurpiami scenarijai apie bedarbystę ar nuskurdintą šalies biudžetą.
Klausimai apie viltį ir laimę kamuoja žmones nepriklausomai nuo socialinės padėties bei statuso. Todėl girtuoklystės paplitimas yra ženklas, kad šalyje gyvena daugybė nelaimingų žmonių.
Lobizmas yra normalus reiškinys demokratinėje šalyje. Tačiau Lietuvoje jis pasireiškia brutaliomis formomis: korupcija, užkulisiniais susitarimais ir bandant pačiomis įvairiausiomis priemonėmis nutildyti alkoholio vartojimo ribojimo šalininkus, paverčiant juos karikatūrinėmis pamėklėmis. Pastarosios tendencijos tik įrodo, kad ribojimų šalininkų veikla yra paveiki.
Paradoksas, bet tai, ką vykdė carinė Rusija ar sovietų okupantai skandindami lietuvius alkoholio upėse, tą dabar daro godumo vejami savi verslininkai ir politikai..
Galima apsimesti ir nematyti, kad alkoholizmas yra rimta valstybės ir visuomenės problema.
Pagal „Eurostato“ duomenis esame ES išsirovę į pirmas gretas pagal savižudybių, skyrybų, žmogžudysčių, avaringumo keliuose, pašlijusios sveikatos statistiką. Šių skaudulių koreliacija su alkoholio vartojimu nekelia abejonių.
Blogiausia, kad nieko nepiktina po gatves šlitiniuojantys girti žmonės, ypač jauni, žmogus su atkimštu alaus buteliu gatvėje yra tapęs kone mūsų visuomenės norma. Jau esame atbukę nuo nelaimių, kurias sukelia apgirtę asmenys,
Šalyje įsitvirtino „tradicija“, kai visą savaitę kaip nors susilaikoma nuo stiprių svaigalų, o savaitgalis tampa besaikio girtuokliavimo laiku. Lietuvoje neįmanoma surengti šventės, giminių ar draugų susiėjimo, kur nesilietų svaigalai, o jų nevartojantys laikomi keistuoliais.
Lietuvoje įprasta taisyti situaciją tik tada, kai kas nors įvyksta. Deja, tampa nebeįmanoma apsikęsti nuo girtuokliavimo masto ir žalos. Todėl ketinimai riboti alkoholio prieinamumą yra kone bejėgiškumo išraiška valdžios pasyvumo akivaizdoje.
Dažniausiai mosuojama argumentu, kad į Lietuvą ateina draudimų era. Taip kuriamas stereotipas, kad draudimai savaime yra blogis. Tačiau iš esmės bet kuris įstatymas yra draudimas, nes nubrėžia ribas, kurias peržengus laukia bausmė.
Daug svarbiau klausti, ar draudimai bus paveikūs? Pavyzdžiui, nuo 2010 metų, kai buvo imtasi griežtomis priemonėmis drausminti kelių chuliganus mūsų šalyje pavyko avaringumą sumažinti 12 proc. Kodėl užuot liejus ašaras dėl „laisvės“ vartoti alkoholį, nepabandžius radikaliau kovoti su šia visuomenės bėda?
Pats savaime alkoholis nėra blogis, bet jo vartojimo mastai verčia diskutuoti apie ypatingas priemones. Beje, siūlomas kontrolės priemones pripažįsta civilizuotas pasaulis ir taiko jas savo teisėje. Mėgstame žvalgytis į skandinavų patirtį, pavyzdžiui, Švedijoje alkoholinių gėrimų galima nusipirkti tik tam skirtose vietose, nes jie nėra maistas.
Žinoma, griežtos įstatyminės priemonės nėra amžinos, reikalingas kompleksinis požiūris į šią problemą. Daug kalbama apie tai, kad žmones reik šviesti, aiškinti ir įtikinėti, kitaip tariant, – keisti mentalitetą. Tačiau šis procesas yra ilgalaikis, jis atneša savo vaisius tik po dešimtmečių.
Akivaizdu, kad veiksmingiausia kova su nežabotos girtuoklystės rykšte yra sociokultūrinės aplinkos gerinimas. Visgi tai supaprastintas vaizdas. Visada buvo manoma, kad piktnaudžiavimas alkoholiu – žemiausio socialinio sluoksnio, vadinamųjų budulių, runkelių, marozų pomėgis. Tačiau ir vadinamasis „elitas“ svaiginasi vakarėliuose, ką tik įrodo už automobilio vairo pričiuptos neblaivios „žvaigždės“.
Girtuoklystė yra nevilties požymis, laimės troškulys, kuris numalšinamas iliuziniu svaiguliu. Nepatenkinta viltis būti laimingu veda prie „alkoholinės išeities“. Klausimai apie viltį ir laimę kamuoja žmones nepriklausomai nuo socialinės padėties bei statuso. Todėl girtuoklystės paplitimas yra ženklas, kad šalyje gyvena daugybė nelaimingų žmonių.
Įstatymų griežtinimas yra tik žingsnis kuriant netoleravimo atmosferą alkokultūrai. Tai bandymas atsisveikinti su nelaiminga Lietuva. Galėtume teigti, kad esama tam tikra prasme metafizinės kovos. Ne tik už blaivią galvą, bet ir už kitokį žmogiškumą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Tomas Viluckas: Korumpuotą politiką palaikome patys
