Evangelijos liudija, kad Jėzus Kristus gimė Betliejuje. Šio miesto pavadinimas yra simbolinis, nes šis žodis išvertus iš hebrajų kalbos reiškia „duonos namai“. Miestas su tokiu pavadinimu yra labai tinkama vieta, kurioje gimsta Tas, kuris yra gyvybės duona, duona, kuri nusileidžia iš dangaus.
Jei krikščionybė tarnaus gyvenimui, ji išliks. Priešingu atveju, ji mirs, kaip ir viskas, kas netarnauja gyvenimui. Tai gali būti taikoma ir politikai, ir visuomenei.
Nieko nėra paprasčiau už duoną, kurios pati prigimtis prašosi būti padalinta. Jos riekė yra kupina šilumos ir jaukumo. Ji perlaužiama ir duodama kitam. Tai ir darome Kūčių vakarą, kai prie šventinio stalo dalijamės kalėdaičiu, tai vyksta švenčiant Eucharistiją bažnyčiose, nes Kristaus gyvenimas kaip duona – perlaužtas ir išdalintas.
Ten, kur duona, ten – gyvenimas. Krikščionybės išskirtinė savybė, kad jos pagrindinė mintis byloja apie Dievą, kuris visada ragino žmoniją gyventi. Ši žinia atnaujina pasaulį ir suteikia jam dinamiką. Todėl krikščionybė pirmiausia yra gyvenimas, o ne vien krikščioniška praeitis, gražus paveldas. Mūsų pasaulyje krikščionybė gali kelti tik vieną jausmą – nuostabą.
Gyvenimas – ypatinga galia, ir Kristus atėjo parodyti, kad ji prieinama visų amžių, socialinių grupių ir pažiūrų žmonėms. Tai reiškia, kad krikščionybė atnešė ne religiją, o gyvenimą. Tą dieną, kai mes suprasime gyvenimo, o ne religijos vertę, kad tikroji religijos ašis yra gyvenimas, mes surasime raktą į religijų ir visuomenių, kurios nūdien patiria didžiules įtampas, taikų sambūvį.
Jei krikščionybė tarnaus gyvenimui, ji išliks. Priešingu atveju, ji mirs, kaip ir viskas, kas netarnauja gyvenimui. Tai gali būti taikoma ir politikai, ir visuomenei. Jei politikai ir visuomenė puoselės gyvenimą, tuomet išliks. Jei bus palaikoma tik dešinė ar kairė, rūpinimąsi bus vien ekonomika ar socialine gerove, visuomet išliks žlugimo perspektyva.
Nors Friedrichas Nietzsche nebuvo krikščionis, jis kėlė tikrai krikščioniškus klausimus: „Ar mes norime gyventi? Ar gyvenimas mus domina?“ Visa krikščionybė yra teigiamas atsakymas į šį klausimą – jūs turite gyventi dabar. Todėl apaštalas Jonas žvelgdamas į Jėzaus slėpinį, rašė: „Gyvenimas pasirodė“ (1 Jn 1, 2). Šis pasirodymas pranoksta bet kokią vaizduotę apie tikruosius gyvenimo turtus.
„Vieno prestižinio universiteto absolventai, kurie buvo padarę nuostabias karjeras, atvyko aplankyti savo senąjį profesorių. Vizito metu pokalbis pakrypo į darbą: absolventai skundėsi dėl daugybės profesinių sunkumų ir gyvenimo problemų.
Pasiūlęs savo svečiams kavos, profesorius nuėjo į virtuvę ir grįžo su kavinuku ir padėklu, ant kurio buvo sudėti įvairūs puodeliai: porcelianiniai, stikliniai, moliniai, krištoliniai. Kai kurie buvo paprasti, kiti brangūs.
Kai absolventai išsirinko puodelius, profesorius pratarė
– Atkreipkite dėmesį, kad visi gražūs puodeliai buvo išsirinkti, o paprasti ir pigūs palikti. Nors tai yra normalu jums – norėti tik geriausių dalykų sau, bet tai yra ir jūsų problemų ir streso šaltinis. Supraskite, kad pats puodelis nepagerins kavos kokybės. Dažniausiai jis tiesiog brangesnis, bet kartais net paslepia tai, ką geriame. Tiesą sakant, viskas, ko norėjote, buvo tiesiog kava, o ne puodukas. Bet sąmoningai pasirinkote geriausius puodelius, o tada ištyrinėjote, koks kokį puodelį laiko rankose.
Dabar pagalvokime: gyvenimas yra kava, o darbas, pinigai, visuomeninė padėtis puodeliai. Jie tik įrankiai gyvenimui palaikyti. Tas faktas, kokį laikome puoduką, nenustato ir nekeičia mūsų gyvenimo kokybės. Kartais sutelkdami dėmesį tik į puodelį, pamirštame pajusti kavos skonį, – užbaigė profesorius, gurkštelėdamas iš savo puoduko.“
