 |
Anksčiau B.Jonauskas kunigavo Klaipėdoje, kur vyko Šv. Kazimiero bažnyčios statybos. Vyskupui J.Borutai tapus Telšių ordinaru, 2002 m. B.Jonauskas skubiai iškeltas iš ten, nes paskui jį driekėsi su kunigo gyvensena nederančių darbų šleifas – ko verta vien parapiją prislėgusi 0,5 mln. Lt skola.
Jei Telšių vyskupas tada būtų principingai įvertinęs B.Jonausko elgesį, šis nusikaltimas gal nebūtų padarytas. Bet buvo pasielgta tradiciškai – kunigas tik iškeltas iš vienos parapijos į kitą.
O juk dar garsiausi Bažnyčios dvasinio gyvenimo mokytojai teigė, kad vietos pakeitimas problemų neišsprendžia, nes žmogus visur save suranda. Pagaliau, kuo kalti mažesnių miestelių tikintieji, kad jiems atkeliami vadovauti „atlikę“, celibato nepaisantys, godūs ar alkoholikai klebonai?
B.Jonausko atvejis – simptomiškas ir iliustratyvus, nes panašių uždelsto veikimo bombų tiksi ir daugiau. Pavyzdžiui, Salantų parapijoje (Telšių vyskupija) klebonas P.Smilgys apdėjo savo parapijiečius mokesčiais, kurių nenumato nei Lietuvos vyskupų konferencija, nei vietos ordinaro dekretas, nei Katalikų Bažnyčios teisynas.
Kai žiniasklaida atkreipė dėmesį į tokį Salantų klebono elgesį, Telšių vyskupo atstovas spaudai kunigas D.Gatautas patvirtino, jog vyskupui tai žinoma. Bet nesiimta jokių veiksmų, kad tironiškas klebono elgesys būtų atitinkamai įvertintas.
Piktinantis dvasininkų elgesys – dėsninga šių procesų pasekmė.
Kita vertus, vertėtų suprasti ir vyskupus. Amžinybėn iškeliavęs Telšių vyskupas A.Vaičius kažkada yra pasakęs sparnuotą frazę: „Kokius arkliukus turiu, su tokiais ir ariu.“ Iš tiesų vyskupas pagal vyraujančią praktiką tik perima dieceziją su jau esančiais kunigais. Pagaliau neįmanoma viską išspręsti tik kanoninėmis bausmėmis probleminiams dvasininkams.
Svarbu pažymėti, kad sovietinės okupacijos palikimas yra itin skaudus kalbant apie dvasininkiją. KGB kontroliavo jaunuolių priėmimą į seminariją, tad kunigais tapo nemažai paprasčiausių vidutinybių. Nėra jokių žinių, kiek jų buvo sutikę bendradarbiauti su KGB. Tik pastarąjį dešimtmetį, kai po studijų užsienyje sugrįžo kunigai, pagerėjo parengimo seminarijose kokybė.
Tai paaiškina, kodėl toks mažas sekmadienio Mišių lankomumas (5–8 proc.), kodėl tiek mažai jaunuolių renkasi kunigo kelią (nėra uždegančių pavyzdžių), kodėl Vatikanui sunku rasti Lietuvoje kandidatų į vyskupus tarp 50–60 metų kunigų. Būtent tokio amžiaus vyrai įprastai tampa apaštalų įpėdiniais, o mūsų šalyje tai – prarastoji karta.
Nemalonu, bet piktinantis dvasininkų elgesys – dėsninga šių procesų pasekmė. Tai žaizda ant Bažnyčios kūno. Ją skauda, tad turi kelti rūpestį, o ne panieką.
Gerai, kad Bažnyčia laikosi ne tik ant dvasininkų, todėl parapinės bendruomenės vaidmens praplėtimas, kontrolės (ypač finansų srityje) svertų suteikimas pasauliečiams, glaudesnis vyskupų kontaktas su parapijų aktyvu būtų išeitis iš dabartinės padėties. Kaip čia neprisiminus sentencijos: „Jei dvasininkai per 2000 metų nesugriovė Bažnyčios, ji tikrai dieviška.“
