Katalikiško mentaliteto šalyje buvo įprasta manyti, kad partija, kurios pavadinime figūruoja žodis „krikščionių“ (TS-LKD), yra natūralus katalikų pasirinkimas. Tačiau paskutiniame dešimtmetyje vykstantis šios partijos vadovybės nuoseklus atsitolinimas nuo klasikinės krikščioniškos demokratijos ir tautiškumo vertybių glumina krikščionišką elektoratą.
TS-LKD ilgai ir užtikrintai juda link atviro liberalizmo, nuolatos mėgindama visų pirma prieš savo ištikimiausius rinkėjus pridengti ir pateisinti savo permainas. Nūdien tai darosi neįmanoma. TS-LKD pasikeitusi nebeatpažįstamai, o konservatyvūs balsai partijoje, dar 2008–2012 m. kadencijoje atspindėję partijos elektorato nuotaikas, šiandien tapę pavieniais disidentais, nedrąsiai ir daugiau dėl garbės oponuojančiais liberaliai pirmininko ir jo aplinkos linijai. R.Dagys oponuoja liberalizmui šeimos klausimais, o A.Ažubalis su L.Kasčiūnu – tautiškumo klausimais. Nė vienas neatrodo turįs iliuzijų, kad galėtų pakeisti partijos kryptį, kurią Gabrielius Landsbergis pasirinko 2015 metais. Po E.Masiulio korupcinio skandalo šis pasirinkimas leido konservatoriams perimti netikėtai be pusiausvyros likusius liberalų balsus. Dėl šventos rinkėjų ištikimybės Landsbergių pavardei ir inercijos dar pavyko išsaugoti ir tuos konservatyvius balsus, kuriems partija iš tiesų neatstovauja.
Logiška, kad toks sėdėjimas ant dviejų kėdžių daugiapartinėje sistemoje negali tęstis amžinai. Politinė sociologija diktuoja, kad pokyčiams reikia tik to, kad atsirastų įtikinama alternatyva dešinei nuo liberalais virtusios Tėvynės Sąjungos. 2016 metais tokius nusivylusių krikščionių balsus godžiai susirinko valstiečiai – šiaip nesantys dešinėje, tačiau sugebėję įtikinti rinkėjus, kad atstovauja tradicinėms vertybėms ir socialiniam teisingumui. Šiandien turbūt neįtikintų.
TS-LKD ilgai ir užtikrintai juda link atviro liberalizmo, nuolatos mėgindama visų pirma prieš savo ištikimiausius rinkėjus pridengti ir pateisinti savo permainas. Nūdien tai darosi neįmanoma.
Konservatoriams istoriškai buvo įprasta rinkimuose džiaugtis neoficialia Bažnyčios hierarchų ir šeimų organizacijų parama, o minėta rinkėjų slinktis – nemenkas sukrėtimas, į kurį būtina reaguoti, nuraminant sau ištikimą krikščionišką rinkėją.
Nieko nuostabaus, kad į darbą buvo paleista „sunkioji“ intelektualinė artilerija. Naujasis konservatorių partijos ideologas Andrius Navickas ir prof. Paulius Subačius paskelbė tekstus, kurie turi įtikinti katalikus, kad krikščionybė neteikia jokių konkrečių atsakymų į politinius klausimus ir yra viso labo bendros gairės, paliekančios plačią laisvę diskusijoms ir įvairiems politikų balsavimams moralės klausimais.
Tačiau nėra viskas taip paprasta. Politinę katalikų veiklą reglamentuoja 2002 m. pasirodžiusi Tikėjimo mokymo kongregacijos doktrininė nota „Dėl katalikų veiklos ir elgesio politiniame gyvenime kai kurių klausimų“. Pagrindinis šio dokumento autorius yra tuometis Kongregacijos prefektas, popiežiumi Benediktu XVI tapęs kardinolas Josephas Ratzingeris. Ji įpareigoja katalikus politikus laikytis Bažnyčios skelbiamų moralinių principų.
Vertėtų atkreipti dėmesį į šiuos dokumento žodžius: „Tinkamai išugdyta krikščioniškoji sąžinė niekam neleis balsuoti už įstatymą ar politinę programą, kur pamatinius tikėjimo ir moralės turinius griauna jiems alternatyvūs ar prieštaraujantys pasiūlymai. Kadangi tikėjimas nedalomas, neįmanu izoliuoti kokio nors jo elemento nepadarant žalos visam katalikų mokymui. Politinė veikla kokio nors izoliuoto Bažnyčios socialinio mokymo aspekto naudai nepatenkina visko, ko reikalauja atsakomybė už bendrąją gerovę.“ Visame pasaulyje daugybė katalikų politikų taip ir padarė, balsuodami prieš Bažnyčios mokymą ir už liberalius bei marksistinius įstatymus.
Tuo pačiu keliu suka ir TS-LKD lyderiai. Tačiau gegužės Europos Parlamento rinkimai bus pirmas kartas, kai TS-LKD rinkėjai galės sulaukti rimtos alternatyvos – po trijų dešimtmečių į politiką sugrįžusio VU profesoriaus Vytauto Radžvilo rinkiminiame komitete. Akivaizdu, kad pastarasis negali tikėtis daugiau nei vieno mandato, tačiau toks laimėjimas didžia dalimi būtų TS-LKD liberalumu nusivylusiųjų rinkėjų nuopelnas.
V.Radžvilas jau yra išsakęs užuominų, kad artėjant Seimo rinkimams komiteto pagrindu gali būti kuriama partija.
V.Radžvilo komitetas skambiu pavadinimu „Susigrąžinkime valstybę!” (suprask, atgal į piliečių rankas) turi savo rankose kelis stiprius kozirius. Pirma, V.Radžvilas yra aiškus Sąjūdžio pirmeivis, iniciatyvinės grupės narys, atlikęs svarbų vaidmenį ir gerai atsimenamas patriotinių rinkėjų, jaučiančių sentimentus Sąjūdžio laikams. Jis vienintelis pretendentas atimti iš TS-LKD Sąjūdžio idealų tęsėjo vaidmenį. Antra, komitetas sutelkė kaip niekada plačią tokiam rinkėjui reikšmingų asmenybių paramą, kurią sudaro 141 pavardė, gal nedaranti įspūdžio Andriaus Tapino sekėjams, tačiau pažįstama ir reikšminga TS-LKD rinkėjui. Trečia, V.Radžvilas su jo įtakoje įsteigta „Pro Patria“ jaunimo grupe ilgai ir nuosekliai kalbėjo apie tautines ir katalikiškas vertybes net ir tada, kai tai buvo visiškai nepopuliaru.
Kad nėra tik neorganizuotas filosofas, V.Radžvilas su komanda įrodė surinkdami beveik 20 tūkst. palaikančių piliečių parašų – daugiau už tą pačią TS-LKD. Tai rimta paraiška ir signalas rinkėjams, kad balsas už jį, tikėtina, nebus išmestas ir gali tapti mandatu. V.Radžvilas jau yra išsakęs užuominų, kad artėjant Seimo rinkimams komiteto pagrindu gali būti kuriama partija. Tokios dešiniosios partijos atsiradimas būtų sukrėtimas esamai TS-LKD strategijai. Dabartinė liberalų balsų medžioklė, žinant, kad ištikimas konservatyvus ar katalikas rinkėjas vis tiek balsuos iš šventos ištikimybės, paprasčiausiai atsidurtų aklavietėje.
Būtent šie ištikimieji ar-lietus-ar-sniegas TS-LKD rinkėjai kiek paradoksaliu būdu tiesiogiai lems tolesnę savosios partijos kryptį. Jeigu jie ateis ir balsuos už TS-LKD, nepaisydami jos vertybinio dreifo į kairę ir tolyn nuo konservatizmo ir krikščionybės, tai bus galutinis ir aiškus signalas, kad esama taktika veikia, o nieko keisti nereikia. G.Landsbergis tokiu atveju galutinai konsoliduos savo valdžią ir partijos kursą, o bet kokie bandymai pakreipti ją konservatyvia kryptimi bus negrįžtamai žlugę. Tad dažnai nuobodžiais ir neįdomiais laikomi Europos Parlamento rinkimai žada bent vieną intrigą.
