Kalėdos – tai dieviškojo plano, kuriuo siekiama išgelbėti mus nuo mūsų pačių ribotumo, apreiškimas. Beje, ši „gelbėjimo operacija“ neatima iš mūsų moralinės laisvės ir orumo, bet atveria kitokias asmens grožio perspektyvas.
Kalėdų teiginys, kad ėdžiose gulintis kūdikis yra Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas, dangaus ir žemės, visų dalykų amžinasis Kūrėjas, yra šokiruojantis. Šios minties neįmanoma suprasti be tikėjimo. Tačiau būtent dėl tokio paradoksalaus tvirtinimo krikščionys ir švenčia šią dieną: jie įsitikinę, kad Judėjoje iš Betliejaus mergaitės gimęs kūdikis ir yra vienintelis tikras Dievo Sūnus, Mesijas, ilgai pranašautas pasaulio gelbėtojas.
Žmonėms, kurie tuo tiki, yra labai aišku, kodėl svarbiausia kasmetė šventė yra skirta šio kūdikio garbei. Jo gimimas buvo didžiausias ir gražiausias, kada nors nutikęs žmonijai įvykis. Per jį Dievas suartėjo su žmogumi tiek, kad tapo neįmanoma juos atskirti.
Nesvarbu, ar kalbėtume apie krikščionybę, ar apie bet kurią kitą religiją, Dievo idėja nekyla iš mokslo arba filosofijos. Tai reiškia, kad dauguma žmonių tiki Dievu. Ne todėl, kad būtų įsivėlę į sudėtingą ir ilgą filosofinę diskusiją.
Dauguma žmonių nėra studijavę filosofijos, logikos ar religijotyros, todėl neturi galimybių prieš pasirinkdami pasaulėžiūrą, įvertinti skirtingų filosofinių sistemų argumentus ir kontrargumentus. Jie nežino Aristotelio, Anzelmo Kenterberiečio, Tomo Akviniečio raštuose išdėstyto palaipsnio, loginio, priežastiniais ryšiais nužymėto keliavimo Pirmos Būtybės egzistavimo link.
Tačiau jie tiki Dievu ir ne todėl, kad nieko nežinotų apie mokslą. Kaip ir jie tiki Dievu ne todėl, kad jų nuomone, jis sukelia perkūniją ir lietų. Taip pat jie tiki Dievu ne todėl, kad nieko nebūtų girdėję apie evoliucijos teoriją, ir jiems reikėtų kažkaip pagrįsti Visatos egzistavimo dėsius.
Dauguma žmonių tiki Dievu, nes jaučia, kad gyvenimas reiškia kažką daugiau nei vien apčiuopiamus dalykus.
Mes jaučiame, kad esame susiję su kitais žmonėmis – šeima, draugais, sutuoktiniais, tėvynainiais, su kitais mūsų rūšies nariais, su kuriais dalinamės bendru likimu šioje unikalioje ir trapioje planetoje.
Mes jaučiame, kad esame susiję su kitais žmonėmis – šeima, draugais, sutuoktiniais, tėvynainiais, su kitais mūsų rūšies nariais, su kuriais dalinamės bendru likimu šioje unikalioje ir trapioje planetoje.
Mes matome nuostabius didvyriškumo ir atsidavimo ženklus, ypač kasdieniame gyvenime. Matome tėvų auką dėl savo vaikų, rūpinimasi pagyvenusiais giminaičiais, matome ugniagesius, skubančius gelbėti žmonių, kurių net nepažįsta, įkvepiantį mokytojų, kurie uždirba labai mažai pinigų, darbą, savanorius, kurie skiria savo laisvą laiką kitiems, labdarius, aukojančius savo pinigus bendruomenės gėriui.
Tokių ir panašių pavyzdžių yra begalės.
Moralinis ir fizinis grožis, meilės ir atsidavimo jausmai žmonėms, leidžia mums peržengti save, nes dauguma mūsų būtent šiuos dalykus suvokia kaip teisingiausius ir vertingiausius gyvenime. Valgyti, gerti, gimdyti vaikus yra labai gerai, bet mūsų gyvenimas sukasi ne tik apie paprasčiausius biologinius poreikius. Jis rodo mums kelią į prasmę.
Visos diskusijos apie Dievo prigimtį, gyvenimą ir pasaulį galiausiai turėtų būti suprantamos kaip diskusijos apie prasmę. Krikščionys atsako į klausimą apie prasmę savitu, skirtingu Dievo supratimu, kuris siekia šiek tiek giliau pažvelgti į šį dalyką. Ir šis kitoniškumas yra galimybė, padedanti mums suprasti, kodėl krikščionys patiki, kad kūdikis ėdžiose yra Dievas, ką reiškia, kai jie sako tokius žodžius.
Svarbu suprasti – daugumai žmonių jų religiniai įsitikinimai kyla ne iš mitų ar fantazijų karalystės, kur barzdotas vyras sėdi danguje ant sosto. Jie matydami moralinį ir fizinį, pasaulio ir žmonių, grožį, bando suprasti viso, kas yra aplink mus prasmę.
Kaip Kalėdų prasmė didesnė nei Kalėdų Senelis ir dovanos jo rogėse, taip ir religija yra daugiau nei istorija ir doktrinos, kuriose ji dažnai yra išreikšta. Religija gimsta iš žmogaus patirties, siekiančios meilės Slėpinį, kuris yra labai ryškus šiuo tamsiausiu metų laiku.
Religija gimsta iš žmogaus patirties, siekiančios meilės Slėpinį, kuris yra labai ryškus šiuo tamsiausiu metų laiku.
Meilė, kuri peržengia racionalumą.
– Teisiamasis, – tarė Didysis Inkvizitorius, – esate kaltinamas kurstymu laužyti mūsų šventos religijos įstatymus, tradicijas ir papročius. Ar prisipažįstate kaltas?
– Esu kaltas, gerbiamasis teisėjau.
– Dažnai buvote pastebėtas eretikų, prostitučių, didžių nusidėjėlių, lupikaujančių mokesčių rinkėjų, mūsų tautos užkariautojų draugijose, – trumpai tariant, esate ekskomunikuojamas. Prisipažįstate kaltas?
– Kaltas, gerbiamasis teisėjau.
– Galiausiai jūs kaltinamas mūsų tikėjimo šventųjų dogmų taisymu, tikslinimu, abejojimu jomis. Prisipažįstate kaltas?
– Esu kaltas, gerbiamasis teisėjau.
– Kuo jūs vardu, teisiamasis?
– Jėzus Kristus, gerbiamasis teisėjau (Anthony de Mello. „Varlės malda“).
Ir jokios Kalėdų idilės. Vien Meilė, kuri peržengia ribas.
