Lietuvoje situacija kita. Vasario 16-ąją nuo Aušros vartų iki Katedros aikštės žygiavusi tautinio jaunimo eisena, negavo leidimo iš Vilniaus savivaldybės. Tačiau eitynės vis vien įvyko organizuotai, jos dalyvius lydėjo policija, jaunimas galėjo išreikšti savo patriotinius jausmus.
Tokios iniciatyvos yra sveikstančios, laisvėjančios ir sąmoningesnės visuomenės apraiškos. Jos reiškia, kad jauni žmonės patys nori kažką prasminga nuveikti dėl šios šalies, jos dabarties ir ateities.
Atrodytų, kad Lietuvos politinis, teisinis ir intelektualinis elitas turėtų džiaugsmingai pasitikti savo piliečių entuziazmą. Juk žmonės nori būti šeimininkais savo valstybėje, nes jiems ji rūpi. Tai reiškia, kad kilus pavojui jie stos už šį kraštą, kad jie neabejingi jo likimui, kad jie save tapatina su Lietuva.
Vis tik teisėsaugininkai sprendžia, ar bus imtasi tyrimo dėl nesankcionuoto renginio, jo organizatoriais domisi Valstybės saugumo departamentas, viešojoje erdvėje jos dalyviai vadinami „idiotais su fakelais“ (Andrius Tapinas).
Kodėl tai, kas galima latviams ir estams, draudžiama lietuviams?
Visų pirma negalima nepastebėti, kad kalbos apie tautiškumą mūsų viešojoje erdvėje yra vertinamos atsargiai. Jos apraiškos galimos vien geopolitinių grėsmių akivaizdoje, per krepšinio varžybas ar iš televizoriaus paliepus prezidentei. Globalistinė ideologija apskritai tautiškumą laiko atgyvena, net pavojumi visuomenės stabilumui. Nemenkai daliai piliečių yra kažkaip nepatogu deklaruoti savo tautines aspiracijas, nes tai esą reikštų būti nacionalistu, marginalu, idiotu.
Nes nūdienos pomoderniam žmogui iš viso valstybės nereikia. Pasaulyje, kur išsitrina ribos tarp tautų ir kultūrų, kur globalus ekonominis bei informacinis tinklas susaisto žmones per visą pasaulį, valstybė pradeda atrodyti kaip anachronizmas. Ji tampa tik prievartos ir galios reiškėja, nes vienintelė turi absoliučią teisę bausti, rinkti mokesčius, priversti, kažką atimti ir duoti, drausti bei leisti. Tad valstybė atrodo kaip grėsmė, o jei prie jos vairo sėdi „neprognozuotini“, neatitinkantys liberalios ideologijos žmonės, kalbantys apie tautinę valstybę, tai toji grėsmė kai kam neleidžia ramiai miegoti.
Žinoma, daugumai žmonių valstybė netrukdo. Jiems savaime suprantama, kad ji egzistuoja, kad reikia balsuoti, mokėti mokesčius, vykdyti kažkokias pareigas jos atžvilgiu. Tačiau jiems sunku prisiimti atsakomybę už ją, valstybė niekada nebus jų namai, o veikiau pareiga, kurios laikomasi, nes taip reikia ir per daug mąstyti neverta, nes niekas nuo to nepasikeis.
Kodėl tai, kas galima latviams ir estams, draudžiama lietuviams?
Nors Sąjūdis deklaravo tautinės valstybės, tautinės kultūros ir tautinės švietimo sistemos atkūrimą, tačiau mūsų šalyje buvo daroma viskas, kad tautinė, pilietiškai susipratusi visuomenė negimtų. Jos ugdymas tapo keleto marginalizuojamų visuomenės veikėjų, neįtakingų sambūrių užsiėmimu.
Verslas, žiniasklaida, politikai stengėsi nuduoti, kad čia nėra problemos, kadangi tai jiems buvo ir yra naudinga. Juk ten, kur nėra tautinės idėjos, tautinio intereso viršenybės, pilietinės kontrolės valdžia įgyja diktatūros bruožų, stambus verslas tampa oligarchija, o keliose rankose sutelkta žiniasklaida virsta tiesos monopolija.
Nenuostabu, kad daugelio piliečių sąmonėje valstybės vaizdinio kontūrai yra išblukę, migloti, be aiškios orientacijos. Eiliniam piliečiui valstybė yra kažkas deklaratyvaus bei atsieta nuo jo gyvenimo, jis nori saugaus, sotaus ir paprasto būvio.
Dėl dešimtmečiais vykusio valdžių neveiklumo ir nerodomo susirūpinimo šios šalies piliečiais, tiesiog jų ignoravimo, dalis nusivylusių Lietuvos žmonių jau prarado ryšį su Lietuvos valstybe. Todėl jie ieško užtarimo ne Lietuvos valstybėje, ne jos demokratinėse struktūrose, ne teismuose, bet traukiasi iš šalies į užsienį, ten augina savo vaikus, kai kurie ir kitų šalių pilietybes priima.
Tauta yra procesas, kuriame vienokiu ar kitokiu būdu dalyvaujame kiekvienas, tik būtina susivokti kiek sąmoningai esame šio proceso dalis. Lietuvių tautai iššūkis slypi mumyse, mūsų lietuvių troškime išlikti tauta. Būtent tai turi tapti mūsų nacionaline idėja, vienybės pagrindu.
Nenuoramos, aktyvistai, „keistuoliai“, kurie yra įsitikinę, kad be jų veiklumo ir dalyvavimo viskas žlugs yra šios žemės druska. Juk pagrindinė tautiškumo aksioma – tauta yra ne valdžios institutai, bet žmonės, kurie įsisąmonina savo tapatumą. Žmones įkvėpti ir jungti gali tik tikras idealas, kaip tuomet prieš amžių suvienijo lietuvius.
Tokių idealų puoselėtojus ne persekioti reiktų, o džiaugtis, kad jų dar yra šioje šalyje. Kuo daugiau tokių praregėjusių, realistų piliečių bus, tuo labiau Lietuva stiprės kaip valstybė. Tik tikrai nuo iliuzijų laisvi žmonės yra pajėgūs atkurti Lietuvą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Tomas Viluckas: KGB agentai tik tokie
