Tačiau esame tiek apsipratę su smurtu, kad šis antižmoniškas veiksmas beveik nesulaukė plataus atgarsio pasaulyje.
Dabar trumpam įsivaizduokime, kad Adene teroristai būtų įsiveržę į viešbutį ir išžudę ten buvusius 16 kokios nors humanitarinės misijos narius ar kokios žymios televizijos kompanijos žurnalistus. Be abejo, žiniasklaidoje būtų kilęs didžiulis triukšmas, o galingųjų pasaulio valstybių vadovai būtų padarę karštus pareiškimus.
Ne veltui praėjusį sekmadienį popiežius Pranciškus per Viešpaties Angelo maldą, karčiai prabilo: „Tai mūsų dienų kankiniai, kuriems neskiriami žurnalų viršeliai, apie kuriuos nekalbama žinių laidose. Šie kankiniai aukoja savo kraują už Bažnyčią. Šiuos žmones nužudė ne tik žudikai, bet ir abejingumas, abejingumo globalizacija, dėmesio jiems neskyrimas.“
Tai mūsų dienų kankiniai, kuriems neskiriami žurnalų viršeliai, apie kuriuos nekalbama žinių laidose.
Eilinį sykį Artimuosiuose Rytuose pralietas krikščionių kraujas ir eilinį sykį nepatogi krikščionių genocido tema yra ignoruojama. Pavyzdžiui, JAV prezidento Baracko Obamos administracija atsisako šį krikščionių naikinimą vadinti genocidu.
Matyt laukiama, kol „Islamo valstybės“ smogikų kardas nuritins paskutinio krikščionio Artimuosiuose Rytuose galvą.
Visgi faktai yra iškalbingi – kiekvienais metais įvairiose pasaulio vietose nužudomi mažiausiai 105 tūkst. krikščionių, kas 5 minutes dėl tikėjimo pasaulyje žūva krikščionis.
„Islamo valstybė“ persekioja krikščionis Sirijoje, pagrobia tūkstančius žmonių ir visur diegia šariato teisę, vergijon imami moterys ir vaikai šiaurės Irake. Po Mosulo užėmimo, 2014 m viduryje, Islamo valstybės kovotojai ten išžudė šimtus civilių ir paėmė tūkstančius vergų.
Panaši situacija yra ir kitose džihadistų valdomose teritorijose. Pavyzdžiui, įvairiais apskaičiavimais, Irako krikščionių skaičius per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo nuo 1,4 mln. iki 400 tūkst.
Tiesa, prieš dvi savaites Europos Parlamentas žengė pirmą žingsnį – priėmė rezoliuciją, kurioje Islamo valstybės vykdomos masinės žudynės, prievarta prieš vietos gyventojus Artimuosiuose Rytuose, pirmą kartą yra pripažintos genocidu.
Rezoliucija pabrėžia, kad žmonės, kurie tyčia smurtauja dėl religinių ar etninių priežasčių, turi būti laikomi atsakingais už tarptautinės teisės pažeidimus, nusikaltimus žmoniškumui ir genocidą.
Šis bjaurus elgesys aiškiai patenka į genocido apibrėžimą, pagal JT konvenciją dėl kelio užkirtimo genocidui ir bausmei už jį.
Šios rezoliucijos autorius, Švedijos europarlamentaras Larsas Adaktussonas balsavimą pavadino „istoriniu sprendimu“, o kitas žingsnis, jo nuomone, turėtų būti „Islamo valstybės“ nusikaltimų Jungtinėse Tautose pripažinimas.
Kiek anksčiau Didžiosios Britanijos leiboristų partija Bendruomenių rūmams pateikė reikalavimą pripažinti „žudymus ir sisteminį smurtą prieš krikščionis ir kitas mažumas Sirijoje ir Irake, genocidu“. „Šis bjaurus elgesys aiškiai patenka į genocido apibrėžimą, pagal JT konvenciją dėl kelio užkirtimo genocidui ir bausmei už jį“, – teigiama pareiškime.
Genocido pripažinimas reikštų, kad būtina imtis kažkokių priemonių gelbėti krikščionių gyvybes.
Krikščionys skerdžiami ne tik Sirijoje ir Irake. Krikščioniška žmogaus teisių organizacija „Open Doors“ („Atviros durys“), kuri kalba persekiojamų krikščionių vardu, paskelbė 47 puslapių ataskaitą apie smurtą prieš krikščionis Šiaurės Nigerijoje.
Pagal ją, ne tik radikalusis islamas, kurio labiausiai žinomas pavyzdys yra „Boko Haram“, bet ir šios šalies musulmonų politinis bei religinis elitas taip pat persekioja krikščionis.
Ataskaitoje teigiama, kad nuo 2000 m. mažiausiai 10 tūkst. krikščionių buvo nužudyti, o 1,3 mln. jų pabėgo iš savo namų, 13 tūkst. bažnyčių buvo uždarytos arba sulygintos su žeme.
Krikščionybė šiuo metu yra labiausiai persekiojama religija pasaulyje. Dabartiniai jos persekiojimo mastai yra didžiausi krikščionybės istorijoje.
Jiems neprilygsta nei Romos imperijos bandymai kraujyje nuskandinti jaunos religijos daigus, nei raudonasis teroras XX a. pradžioje, mėginęs sužlugdyti Kristaus Bažnyčią.
Bet jeigu jums ir tektų kentėti už tiesą, – jūs palaiminti!
„Bet jeigu jums ir tektų kentėti už tiesą, – jūs palaiminti!“ – tokiais žodžiais apaštalas Petras drąsino pirmuosius krikščionis.
Jis teigė, kad jei jau tenka kentėti dėl Kristaus, tai šiomis kančiomis tebūna šlovinamas Kristaus bei krikščionio vardas. Krikščioniškas gyvenimas ir elgesys, turi būti geriausias įrodymas, kad krikščionis nenusipelnė kentėjimų, o jo santykis su šiomis kančiomis turi parodyti žmonėms, kas jis yra.
Todėl pirmiesiems krikščionims persekiojimas – tai kelias į šlovę, nes jie buvo įsitikinę, kad Jėzus Kristus neliks skolingas savo žmonėms – jo džiaugsmas ir garbės vainikas laukia visų, kurie lieka ištikimi jam.
Toks pat tikėjimas lydi ir šių laikų krikščionis, nes kankinystė yra krikščioniško tapatumo bruožas. „Kankinių kraujas – krikščionybės sėkla“, – buvo sakoma pirmaisiais amžiais. Paradoksalu, bet prieš kelias dienas paskelbta Vatikano statistika patvirtino šią seną tiesą – nuo 2005 m. iki 2014 m. katalikų skaičius pasaulyje išaugo 14,1 proc.
Pagal krikščionybės mokymą kankiniai yra apdovanojami dangaus garbe, tačiau klausimas, kas laukia pasaulio gyvenančio abejingumo pragare, lieka atviras ir be atsako.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jemene nužudytos keturios Motinos Teresės seserys
