Šis sprendimas eilinį sykį patvirtino, kad KT yra itin jautri politinei konjunktūrai institucija. Jau darosi įprasta, kad KT priimdama nutarimus teisę pritempinėja prie politikos. Pakanka prisiminti „paksogeitą”, kai įsivėlęs į politines peripetijas KT nukalė tokią pilietybės doktriną, kad dabar tūkstančiai lietuvių yra tapę savo Tėvynei pavainikiais. Šįsyk KT pagrojo į dūdą šalyje vyraujančioms saldofoniškom nuotaikom.
Žinoma, kad situacija pakankamai hipotetiška. Kol kas krašto apsaugai pakanka savanorių, be to, prievolė taikoma vyrams iki 26 metų, o būtent tokio amžiaus sulaukę dažniausiai būna įšventinami į katalikų kunigus. Tai reiškia, kad kunigų į karinę tarnybą niekas neims.
Pati karinė tarnyba, žvelgiant per krikščioniškos pasaulėžiūros prizmę, nėra kažin koks blogis. Net būtų pagirtina, kad norintis būti vienuoliu ar kunigu vaikinas praeitų karinę tarnybą, kuri gali padėti sutvirtinti jaunuoliui geras savybes, labiau išmokytų save drausminti, elementarios askezės, ugdytų dorybes, broliškumą, pasiaukojimą.
Būtent taip (ir dar griežčiau) būsimam dvasininkui gali tekti praleisti visą likusį gyvenimą. Tačiau seminarijų auklėtiniai ir vienuolynų naujokai neturėtų būti trikdomi, nes parengimas dvasininko gyvenimui yra vientisas procesas. Po šio KT sprendimo Bažnyčios institucijoms liks vienintelė išeitis – prašyti kandidatų, kad prieš seminariją ar vienuolyną eitų į savanorius.
Galima tarti, kad KT užsižaidė su teisinėmis interpretacijomis, ir tiek. Tačiau vėl jei leisimės į galimus variantus, tai pagal šį KT išaiškinimą, kilus karui kunigai ir vienuoliai turėtų mesti visas savo pareigas ir imti į rankas automatus.
Toks vaizdinys kertasi su dvasininko pašaukimu, kurio KT teisėjai pasirodo neišmano. Ir tai nenuostabu, nes teisininkai nėra teologai. Vis tik neišmanydami dvasininko gyvensenos KT neklystantieji išminčiai ėmėsi spręsti su ja susijusius klausimus.
Pats KT išaiškinimas kunigystę suvokia kaip privilegijuotą gyvenimą, nes esą Konstitucija niekam nenumato jokių privilegijų. Toks požiūris atmeta požiūrį į kunigą kaip bendruomenės lyderį ar moralinį autoritetą, o liturginių patarnavimų funkciją laiko niekine. Mat sekant KT logika, kilus karui kunigai ir vienuoliai negalėtų vykdyti savo tiesioginių pareigų, o turėtų kariauti. Tai eliminuoja dvasininko vaidmenį kaip telkiančio bendruomenę žmogaus.
Paradoksalu, kad KT nebuvo prašoma išaiškinti apie dvasininkų karinį parengimą, o buvo nagrinėjamas Jehovos liudytojo atsisakymas atlikti karo prievolę, tačiau KT nelauktai padarė „stulbinantį“ teisinį viražą ir puolė interpretuoti tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių dvasininkų teises.
Tačiau pats pavojingiausias dalykas, kad KT savo nutartimi pamynė tai, kas yra Vakarų civilizacijos pamatinė vertybė – asmens sąžinės laisvę. Jehovos liudytojas atsisakydamas atlikti karo prievolę, klauso savo sąžinės. Jos klauso ir tradicinių Lietuvos konfesijų dvasininkai atsisakydami imti į rankas ginklus.
Vakarų civilizacijos vertybių sistemoje žmogus turi teisę elgtis laisvai, pagal sąžinę ir asmeniškai apsispręsti atlikdamas veiksmus ir kam nors įsipareigodamas. Šiame vertybių branduolyje glūdi įsitikinimas, kad žmogaus negalima versti, kad jis veiktų prieš savo sąžinę, negalima ir trukdyti jam elgtis pagal savo sąžinę. Jau nuo „tamsiųjų vidaramžių“ vyrauja šv. Tomo Akviniečio suformuotas principas, kad asmuo neklausydamas savo sąžinės nusižengia sau ir Aukščiausiajam.
Po tokio KT sprendimo lieka klausti, kokiai vertybių sistemai atstovauja niekieno nerinktas ir niekam neatsakingas teisininkų klubas. Lietuvos piliečiai jau yra įpratę, kad KT priima sprendimus, kurie priverčia gūžčioti pečiais. Šįsyk užsimojus prieš sąžinės laisvę padvelkė stiprus sovietinio naftalino kvapas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Tomas Viluckas: Kas garsina Lietuvą
