Kaip nutinka, kad tas asmuo, kuris nori (ir yra pašauktas) kitus žmones padaryti laimingus, skleisti gėrį, liudyti Kristų pats tampa toks nelaimingas, kad atima sau gyvybę?
Galėtume (ir turėtume) kalbėti apie itin žemą gyvybės kultūrą Lietuvoje. Lietuvių etnosą yra apsėdęs suicidinis demonas, savęs naikinimo virusas, kurio vardas – neviltis.
Sakysite, perlenkimas ir patosas? Tačiau pakanka pažiūrėti į statistiką, nuo kurios turėtų visiems šiame krašte gyvenantiems nugara eiti pagaugais ir stotis piestu plaukai. Lietuva ES pirmauja pagal visus antigyvybinius parametrus – savižudybes, žmogžudystes, mirtingumą keliuose, nesveiką gyvenseną.
Manyti, kad dvasininkiją šios bėdos lenkia – naivumas. Kunigai čia neatlėkė iš kitos planetos ir gyvena toje pačioje visuomenėje, kaip ir mes visi. Todėl, kad ir kaip tai rėžtų ausis, bet yra „normalu“, kad dvasininkijoje, kuri yra savotiška mikrovisuomenė, atsispindi tos pačios probleminės tendencijos, kaip ir platesnėje socialinėje aplinkoje.
Žinoma, galima viską nurašyti psichinei ligai, kaip buvo padaryta Vilkaviškio kurijos pareiškime po S.Matusevičiaus savižudybės. Nepaneigsi, kad dauguma savižudžių yra silpnos psichinės sveikatos žmonės. Juk ranką prieš save kelia silpnieji, kuriems gyvenimas pasidaro nepakeliama našta.
Tačiau tuo pačiu bažnytinė vadovybė nenori prisiimti bent kokios nors atsakomybės už nelaimę. Jokia savižudybė nėra izoliuotas reiškinys, bet kuris savižudis turi draugų, artimųjų, bendradarbių, kitaip tariant, aplinką. Pagaliau, kai kalbama apie lėtinę depresiją, kaip aptariamuoju atveju, visuomet būtina žinoti, kad ši liga yra ilgas procesas, kuris turėtų būti pastebėtas aplinkinių.
Kunigystės šventimai nėra apsauga nuo depresijos ar streso.
Kunigystės šventimai nėra apsauga nuo depresijos ar streso. Kunigo gyvensena yra pilna veiksnių, kurie gali sukelti problemines situacijas.
Nūdien kunigui keliami didžiuliai reikalavimai įvairiose srityse. Iš jo laukiama, kad jis gerai išmanytų teologiją, puikiai pamokslautų, turėtų pedagogo ir psichologo savybių ir dar būtų geras administratorius. Tokie lūkesčiai verčia kunigą būti nuolat pasitempusiu, tarsi kovinėje parengtyje.
Stresą sukelia nuolatinis jausmas, kad reikia atlikti daug darbų, iš kurių kartais nė vieno nepavyksta padaryti iki galo. Šią didžiulę įtampą kuria nerealūs reikalavimai, kuriuos kelia sau pats kunigas, jo vyresnybė arba žmonės, kuriems jis patarnauja. Jis nuolat yra priverstas laviruoti tarp vyskupo ir savo aplinkos, patirti visuomenės spaudimą.
Žvelgiant išoriškai atrodo, kad kunigai dirba kaip ir visi kiti. Pavyzdžiui, iš gydytojo laukiama, kad jis gerai gydytų, o iš kunigo, kad jis deramai atliktų atitinkamas apeigas ir vykdytų savo pareigas. Žinoma, tai yra teisinga, tačiau yra keletas svarbių aspektų.
Kiekvienos profesijos atstovas tiesiog užsidirba duoną. Kažkuria prasme net ir labai atsiduodamas savo darbui jis suvokia, kad jo darbas nėra viskas šiame gyvenime. Be to, esant reikalui kiekvienas iš mūsų žinome, kad galime keisti savo profesiją.
Tačiau kitaip yra kunigo atveju. Pašaukimas reiškia, kad Bažnyčia iš jo reikalauja ir gali reikalauti, kad jis su visu savo asmeniu taptų identiškas savo tarnystei.
Kunigas negali aukoti Mišių, laiminti santuokos arba atlikti laidojimo apeigų taip pat profesionaliai ir rutiniškai, kaip jis atliktų savo darbą, jei būtų geležinkelietis, biurokratas arba laidojimo biuro tarnautojas.
Kunigas negali aukoti Mišių, laiminti santuokos arba atlikti laidojimo apeigų taip pat profesionaliai ir rutiniškai, kaip jis atliktų savo darbą, jei būtų geležinkelietis, biurokratas arba laidojimo biuro tarnautojas. Jo išoriniai veiksniai, tuo pačiu turi būti ir vidiniai. Kunigas savo mintimis ir gyvenimu turi visiškai susitapatinti su savo tarnyste, kuri yra ne šalia jo, bet su ja visiškai sutampa, taip jam tenka paaukoti asmeniškumą.
Jei kunigas neaiškiai suvokia savo vaidmenį, apleidžia maldos gyvenimą, izoliuojasi su savo problemomis, jam iš tiesų tampa sunku pasirinkti, ko imtis ir ką atlikti. Toks kunigas jaučiasi vienišas, atsiskyręs nuo Bažnyčios, ji kausto baimė neįtikti vyskupui, jis praranda pasitikėjimą savimi. Jei toks kunigas neranda atramos, ji lanko destruktyvios mintys, depresyvios nuotaikos, tuomet, pavyzdžiui, alkoholis ar narkotikai pasidaro tiesiausia „išeitimi“ iš kritinės būklės.
Blogiausia, kad tarp vyskupų ir kunigų vyrauja šalti bei funkcionalūs viršininko – pavaldinio santykiai. Kunigas neretai pajunta nepasitenkinimą, kai negauna padėkos bei įvertinimo iš tų, kuriuos laiko svarbiais asmenimis, pirmiausia savo vyskupo. Net ir tuomet, kai jis susilaukia supratimo iš kitų žmonių, bet nejaučia vyskupo palaikymo, jam būna sunku tarnauti.
Pasauliečiams kunigui sunku atsiverti, nes net vilkėdamas sutaną kunigas vis tiek yra tarsi nuogas prieš visus, jis visada yra visų akivaizdoje. Atverti savo problemas reiškia būti pažeidžiamam, apaugti gandais, rizikuoti savo bažnytine ateitimi.
Tokiomis aplinkybėmis kunigo pašaukimas yra didelis iššūkis. Juk šis pašaukimas yra kažkas daugiau nei funkcijos ir apeigos, tik dėl šitos didesnės prasmės kunigas yra kunigas. Tik niekada nevalia pamiršti, kad kunigas yra ir žmogus.
