Taip įvyks, jei V.Radžvilo, ir kito Sąjūdžio pirmeivio Arvydo Juozaičio keliama Trečiojo tautinio atgimimo banga įgaus pagreitį ir politinio veikimo pavidalus. V.Radžvilo apsisprendimas tuo reikšmingas, kad jis pabrėžtinai vengdavo tiesiogiai dalyvauti politinėje veikloje, likdamas modernaus nacionalizmo ideologu, pragmatinės politikos sistemos kritiku. Dabar profesorius pasuko į politiko kelią.
V.Radžvilas yra įtakingas visuomenininkas (ką liudija ir jo aukšti reitingai vadinamosiose Lietuvos elito apklausose), kurio balso tarsi pranašo klauso intelektualus jaunimas. V.Radžvilą (kaip ir A.Juozaitį bei Darių Kuolį) galime laikyti paskutiniais Sąjūdžio mohikanais, kurie dar spinduliuoja tikėjimą ne vien pragmatizmu grįsta politika.
Juos dar galima vadinti romantikais. XVIII amžiuje tarp Europos intelektualų kilęs neformalus romantikų sąjūdis, pasireiškęs įvairiose gyvenimo srityse, XIX a. transformavosi į nacionalinį romantizmą, kuris domėjosi tautos istorija, kalba ir visa liaudies kultūra. Tauta buvo laikoma organizmu, kuris plėtoja savo vidines galimybes. To meto Europos istorija liudija, kad, eižėjant imperijoms ir bruzdant tautoms, daugybės tautinių sąjūdžių pirmose gretose stodavo būtent romantikai.
Romantikai pasižymi charizmatiškumu, degančiomis akimis, erudicija, „aukso amžiaus“ ieškojimu ir ilgesiu, svarbiausia – aukšta vertybių skale ir tolimo (kartais neįgyvendinamo) tikslo siekimu visokia kaina. Jie yra vaikiško naivumo ir stebėtino racionalumo, žavesio ir išskirtinumo atmosferos, liaudiškumo ir elitarizmo mišinys.
Tačiau būtų klaida nurašyti viską romantizmui. V.Radžvilas savo sprendimą būti kandidatu į EP motyvavo tuo, kad: „Europos Parlamentas taps vieta, kurioje iš esmės spręsis būsimosios Europos Sąjungos sąrangos ir likimo klausimas“. Tokios prielaidos turi ne vieną rimtą pagrindą.
Tačiau būtų klaida nurašyti viską romantizmui.
Lietuvos socialdemokratų darbo partijos lyderis, buvęs premjeras Gediminas Kirkilas neseniai teigė, kad per praėjusiais metais įvykusį susitikimą su Europos komisijos prezidentu Jeanu Claude'u Junckeriu išgirdo prognozę, kad tradicinės Europos didžiosios centro kairės ir dešinės partijos – Europos liaudies partija ir socialistai – neturės daugumos EP.
Akivaizdu, kad šios partijos patirs rimtą iššūkį iš nacionalistinių sambūrių. Nenuostabu, kad Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, minėdamas Pirmojo pasaulinio karo pabaigos šimtmetį, išsitraukė baidyklę gąsdinti rinkėjus pavadindamas nacionalizmą „demonu“.
E.Macronas, kaip ir ne vienas politikas ar analitikas, išsitraukia istorijos šiukšlynan nurašytą nacionalizmo koncepciją susijusią su nacizmu ir ekstremaliomis nacionalizmo formomis, kurios egzistavo XX a. pirmoje pusėje.
Tačiau modernus nacionalizmas pabrėžia tai, kas vienija žmones, o ne tai, kas juos atskiria. Tautinė tapatybė reiškia, kad gimstame tuo, kuo esame ir negalime pakeisti savo tautybės. Ši tapatybė yra labai svarbi, nes visuomenė privalo laikytis bendrų vertybių. Jei žmonės negali bendrauti ir nesijaučia, kad jie yra tos pačios bendruomenės dalis, net jei jie nesutinka su konkrečiomis problemomis, tuomet nebus ir tikros demokratijos. Todėl tautinės tapatybės klausimas yra problemiškai esminis bet kuriai valstybei.
Tradicinės skirtys tarp dešinės ir kairės nebeturi jokios prasmės.
Nebus demokratijos, jei žmonės neturės politinės galios ir nepriklausomybės. Viena sričių, kuriose jie turėtų gauti šią galią ir nepriklausomybę, yra galimybė kontroliuoti savo sienas ir nustatyti, kas yra jų bendruomenės narys, o kas nėra. Ši išimtinė teisė netenka savo raiškos nūdienos ES, o, pavyzdžiui, JT Migracijos paktas, kurį Lietuvos Seimas ratifikavo net neskaitęs, paverčia šią teisę niekine.
Tad būsimieji rinkimai į EP taps eurofederalistų ir nacionalistų batalijų lauku. Tradicinės skirtys tarp dešinės ir kairės nebeturi jokios prasmės. Šiuo metu esminis europinės darbotvarkės klausimas: kuo bus ES – federacija ar tautų sąjunga?
Šį klausimą turės išsikelti ir Lietuvos rinkėjai, kuriems vertėtų atidžiau įsižiūrėti į platesnį kontekstą. Europos federacijoje Lietuvos lauktų kultūrinio rezervato likimas, kuriame galima puoselėti savo kalbą ir papročius, šokti tautinius šokius ir traukti folklorines dainas. Tačiau taip gyvena ir indėnai JAV rezervatuose. Ar tokios ateities nusipelno ši tauta?
