Netrukus po šios patirties Jėzaus Kristaus sekėjai, nepaisydami tiek judėjų religinės institucijos, tiek romėnų valdžios priešiškumo, pasklido po Romos imperiją skelbdami žinią apie savo mokytoją.
Sekminės arba Šventosios Dvasios atsiuntimas tapo lemtingu posūkiu naujai bendruomenei, kuri ilgainiui tapo skaitlingiausia religine grupe pasaulyje. Nenuostabu, kad įvairioms krikščionių konfesijoms Sekminės pagal svarbą yra trečia šventė po Kalėdų ir Velykų.
Nors šiuolaikiniam žmogui kalbos apie Šventąją Dvasią kelia tik atlaidžia šypseną, tačiau susidomėjimas įvairiomis dvasingumo srovėmis, dvasios lavybomis bei ezoterika nūdienos visuomenėje klestėte klesti. Ši situacija yra požymis, kad jokia technologinė pažanga nėra pajėgi atsiliepti į dvasinį žmogaus troškulį.
Sekminės arba Šventosios Dvasios atsiuntimas tapo lemtingu posūkiu naujai bendruomenei, kuri ilgainiui tapo skaitlingiausia religine grupe pasaulyje.
Pagal krikščionišką tradiciją būtent Šventoji Dvasia yra žmogaus dvasinio gyvastingumo šaltinis.
„Visos šimtmečiais dėtos didžiadvasiškos ir nuoširdžios žmogaus proto bei laisvės pastangos prisiartinti prie nenusakomo ir transcendentinio Dievo slėpinio yra įkvėptos Šventosios Dvasios“, – yra sakęs popiežius Jonas Paulius II.
Be jos veikimo „viskas žmoguje skurdu, viskas – atvira žaizda“, – giedama senoviniame himne Šventajai Dvasiai. Teologinė tradicija jai priskiria galią „praplatinti“ žmogaus proto ir valios akiračius, kad jie taptų įgalūs aprėpti kitą, dievišką, pasaulį.
Be Šventosios Dvasios Šv. Raštas atrodo esąs tik mitų rinkinys, tradicijos ir šventės – kultūrinės liekanos, teologija – indoktrinacija, sakramentai – šaltos apeigos, malda geriausiu atveju psichikos treniruotė, bet šiaip – tuščias laiko švaistymas, bažnytinės tarnystės prilyginamos socialinei veiklai, o pati Bažnyčia – represyvi organizacija.
Nūdienos žmogus dažniausiai vadovaujasi būtent tokiu požiūriu, kuris ir nulemia jo rezervuotą santykį su krikščionybe. Kitaip tariant, – be Šventosios Dvasios krikščionybė yra viena iš daugybės religinių sistemų, vertingų tik kaip kultūrinis paveldas.
Tačiau būtų klaidinga Šventosios Dvasios veikimą apriboti vien bažnytine erdve.
Šventoji Dvasia sukuria tobulesnį žmogaus santykį su Dievu: jis nebėra vien kūrinio ir Kūrėjo, bet pirmiausia tampa Tėvo ir vaiko santykiu.
Belgų kardinolas Godfriedas Danneelsas atkreipia dėmesį, kad ji glūdi tame, kas yra banaliausia pasaulyje – mūsų kasdienybėje: „Dvasia moko kiekvieną krikščionį, kaip gyventi ten, kur Dievas jam skyrė. Vien tik ji gali išmokyti, ką reiškia, kai esi krikščionis, pavyzdžiui, būti pora, tėvu arba motina, gydytoju ar medicinos seserimi, teisėju arba advokatu, tarnautoju, mokytoju. Dvasia kiekvienam parodo jo profesijos dvasingumą. Visa tai yra Viešpaties teikiama kasdienybės Dvasia“, – rašė jis.
Todėl jos reikia visur, kur tvyro tuštuma, peršti žaizdos, kankina troškulys, veržiasi šauksmas, alina abejingumas. Todėl Bažnyčia Sekminių dienomis maldauja: „Atsiųsk savo Dvasią, ir atnaujinsi žemės veidą.“
Urschallingo (Bavarija, Vokietija) XIV a. kaimo bažnyčioje yra freska, kurioje matosi trys stovinčios figūros – pagyvenęs vyras (Tėvas), vidutinio amžiaus vyras (Sūnus), o tarp jų – malonaus veido moteris, kuri vaizduoja Šventąją Dvasią – paslaptingą Nepažįstamąją, kuri savo dažnai nepastebimu ir tyliu veikimu šį pasaulį pripildo gyvastingumo.
Šventoji Dvasia sukuria tobulesnį žmogaus santykį su Dievu: jis nebėra vien kūrinio ir Kūrėjo, bet pirmiausia tampa Tėvo ir vaiko santykiu, grįstu ne įstatymų laikymusi, baime, griežta morale, aukomis, bet meile, malone ir pasitikėjimu. Būtent tai ir yra, kaip rašo apaštalas Paulius, gyvenimas „pagal Dvasią“, – viso krikščioniškumo esmė.
