Šį pirmąjį, nors ir proginį, Lenkijos prezidento vizitą į Lietuvą galėtume vadinti ilgai lauktu, nes dabartinis Lenkijos vadovas nesiskubino į Vilnių, o pirmiau nei mūsų šalį daugiau nei prieš dvejus metus aplankė Estiją. Tai buvo akivaizdus ženklas, kad tarp Vilniaus ir Varšuvos tvyro nenormalus mandagumas.
Nors Valdo Adamkaus prezidentavimo laikotarpiu dviejų valstybių santykiai buvo beveik puikūs, tačiau jiems trūko ilgalaikės vizijos ir įsipareigojimų. Jei ne bendradarbiavimas NATO rėmuose, tai atrodytų, kad esame nekalbūs kaimynai, kurie, susitikę prie tvoros, burbtelėdami pasisveikina.
Lietuva galėtų tapti savo kaimynės partnere formuojant stiprų galios ašį Rytų Europoje. Tik ar mūsų valstybėje esama noro imtis tokio vaidmens?
Ko gero, ši krizė pasiekė dugną, nes paskutiniu metu pastebimi judesiai, kurie byloja apie bandymus šalims suartėti. Tik pozityviai turėtume vertinti premjero Sauliaus Skvernelio oficialius ir neoficialius susitikimus su Lenkijos politikos „vadeliotoju“ Jaroslawu Kaczynskiu.
Kad ir kaip nemalonu būtų, bet turėtume žvelgti tiesai į akis. Lietuviai niekaip negali atsikratyti „mažesniojo brolio“ komplekso, kai jaunesnysis vis jaučiasi skriaudžiamas bei neįvertintas. Pasikeitus politiniam jėgų santykiui Lenkijoje ir laimėjus idėjoms apie galingą bei išdidžią Lenkiją, kuri užima svarbų vaidmenį Europos politikoje, šis kompleksas tiesiog subujojo.
Pavyzdžiui, mūsų žiniasklaidoje susiformavęs antieuropinės, ksenofobiškos ir nacionalistinės Lenkijos vaizdinys, dabartiniai lenkų lyderiai, kurie yra „Solidarumo“ tradicijų tęsėjai, pasižymintys švaria praeitimi, aiškiai angažuoti katalikai, aktyvūs reformatoriai pristatinėjami kone Kremliaus parankiniais. Vis neišsprendžiamas lenkataučių asmenvardžių rašybos klausimas. Kartais susidaro įspūdis, kad mūsų atsakingos institucijos geriau sutinka su rusiškos nei lenkiškos kultūros vyravimu Rytų Lietuvoje.
Kitas dalykas, kad Lietuva, kažkada pretendavusi į regiono lyderės titulą, šiuo metu yra praradusi iniciatyvą ir aiškius geopolitinius orientyrus. O Lenkija vykdo ambicingą užsienio politiką, kuri kelia nepatogius klausimus Briuseliui ir nori stiprinti savo strateginės JAV partnerės pozicijas Europoje. Būtent su konservatyvėjančiomis Jungtinėmis Valstijomis dabartinė Lenkija darosi vis artimesnė, ką liudija ir Donaldo Trumpo vizitas į Lenkiją.
Neseniai garsaus JAV analitiko George'o Friedmano strateginių tyrimų įmonė „Strategic Firecasting“, žinoma kaip „Stratford“, išleido savo prognozę, kuri žvelgia į būsimą dešimtmetį pasaulio politikoje ir ekonomikoje. Pasak jos, Lenkija, esanti aštuoniolikta ekonomika pasaulyje, ir toliau išgyvens ekonominį pakilimą, o jos politinė galia stiprės. Todėl Lenkijos demografinė situacija bus stabili: gyventojų skaičius nemažės kaip kaimyninėse šalyse, visuomenė išliks pakankamai jauna, ji bus gausiausiai apgyvendinta šalis greta vakarinių Rusijos sienų. Tad geopolitinė Lenkijos įtaka artimiausioje ateityje bus solidi.
Akivaizdu, kad tokiai Lenkijai dabartinė Lietuva nėra stiprus ir dinamiškas partneris. Ji daugybę atvejų nėra jai net naudinga, nes mūsų kaimynams esame svarbūs tik dėl jų tautiečių reikalų pasienyje. Vis dėlto vienu požiūriu Lenkijai Lietuvos gali prireikti. Lietuva galėtų tapti savo kaimynės partnere formuojant stiprų galios ašį Rytų Europoje. Tik ar mūsų valstybėje esama noro imtis tokio vaidmens?
Nejučiomis iškyla klausimas: kam naudingas dabartinis Lietuvos ir Lenkijos santykių sąstingis?
Maskva turi didžiulę patirtį kurstant viena prieš kitą lietuvių ir lenkų tautas. Kremlius, būdamas istorinis Aukso ordos ir Bizantijos imperinės politikos įpėdinis, yra meistriškai įvaldęs „skaldyk ir valdyk“ techniką.
Įsivaizduojamas pasirinkimas tarp Maskvos ir Berlyno neegzistuoja, nes tai seni partneriai prieš Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos ir kitų šalių aljansą mūsų regione. Ašis Maskva–Paryžius–Berlynas, kurią bando sukurti rusų diplomatija, yra reali grėsmė Vidurio ir Rytų Europos tautų saugumui.
Siekiant išgyventi Rusijos spaudimo sąlygomis negalima pasiduoti Rusijos provokacijoms ir, atsisakius diskusijų istorijos temomis, suvienyti pastangas siekiant stiprinti transatlantinę vienybę, NATO kolektyvinio saugumo sistemą ir telktis į regioninius aljansus. Maskva ir Berlynas neturi teisės nuspręsti, koks bus Rytų ir Vidurio Europos valstybių likimas. Todėl neturėtume reaguoti į bandymus sėti nesantaiką tarp mūsų tautų istorijos pagrindų, o ramiai ir kryptingai kurti partnerystės ryšius su Jungtinėmis Valstijomis ir Didžiąja Britanija.
Akivaizdu, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiams reikalinga perkrova. Juk kalbama apie dvi modernias Europos valstybes. Pats laikas pasakyti „sudiev“ senamadiškoms nuostatoms, kurių apstu abiejose pusėse. Metas įsisąmoninti, kad alternatyvų glaudžiam Lietuvos ir Lenkijos bendrabūviui nėra.
