Ką tokio popiežius Pranciškus pasakė, dėl ko katalikai turėtų netekti žado, o LGBT bendruomenė triumfuoti? Kas žino paskutinių dešimtmečių Katalikų Bažnyčios mokymą homoseksualumo klausimu, atsakytų – nieko.
Pirmiausia vertėtų perskaityti popiežiaus atsakymo, kurį jis pateikė lėktuve skrisdamas iš Armėnijos, CNS žurnalistei tikslią versiją: „Aš pakartosiu tą patį, ką pasakiau pirmojoje kelionėje ir kartoju tai, ką sako Katalikų Bažnyčios katekizmas: (homoseksualūs asmenys) neturi būti diskriminuojami, tačiau turi būti gerbiami, lydimi sielovadiškai. Galėtų būti pasmerktos, ne dėl ideologinių motyvų, bet dėl, sakytume, politinio elgesio motyvų, kai kurios manifestacijos tampa pernelyg užgaulios kitiems. Tačiau šie dalykai neliečia problemos: jei asmuo, kuris yra tokios būsenos, turi gerą valią ir ieško Dievo, kas mes, kad jį teistume?
Turime gerai palydėti, pagal tai, ką sako katekizmas. O katekizmas yra aiškus. (...) Aš manau, kad Bažnyčia turi atsiprašyti (...) to asmens, kuris yra gėjus, kurį įžeidė, bet taip pat turi atsiprašyti vargšų, moterų ir darbe išnaudojamų vaikų, turi atsiprašyti už tai, kad tiek kartų laimino ginklus.
Bažnyčia turi atsiprašyti, už tai, kad tiek daug, daug kartų nesielgė (gerai) – ir kai sakau „Bažnyčia“, galvoje turiu krikščionis; Bažnyčia yra šventa, nusidėjėliai esame mes. (...) Atsimenu iš vaikystės Buenos Airių kultūrą, uždarą katalikišką kultūrą; nebuvo galima eiti į išsiskyrusios šeimos namus, prieš 80 metų. Ačiū Dievui kultūra pasikeitė ir kaip krikščionys turime atsiprašyti už daug dalykų, ne tik atsiprašyti, bet ir paprašyti atleidimo. „Atleisk Viešpatie“ – dažnai pamirštame šį žodį.“ (Vatikano radijas)
Ši ilga citata būtina, kad būtų suprastas daug triukšmo sukėlusios citatos kontekstas, o ne tik vyktų paskiros frazės eskalavimas. Tad kokia šios kalbos logika?
Pagal Katalikų Bažnyčios mokymą homoseksualumas yra problema. Katekizmas, į kurį kviečia žvelgti pontifikas, aiškiai sako, kad: „šis žiūrint objektyviai, netvarkingas potraukis daugeliui yra sunkus išmėginimas.“ Tuo tarpu LGBT ideologija piktinasi bet kokiais bandymais netradicinę lytinę orientaciją laikyti problema.
Todėl Pranciškus atkreipia dėmesį, kad esama ne „ideologinių motyvų“ klaidų, o prasto politinio elgesio, kurio apraiškos tampa „pernelyg užgaulios“. Kitaip tariant, „gražulizmas“ yra nuodėmė, o įžeidi retorika – kelias į niekur. Tad kalbinis lūžis yra neišvengiamybė. Krikščioniui politinis veikimas negali virsti smagračiu, kuriuo draskomas kito žmogaus gyvenimas. Už tokius poelgius ir kviečia atsiprašyti pontifikas.
Kadangi homoseksualas katalikui turėtų būti kenčiantis žmogus, o ne taikinys akmeniui. Negana to, tokių yra tarp daugybės konfesijų krikščionių. Su šia problema susiduria ir dvasininkija. Todėl paniekos ar pykčio kalba užkerta kelią galimybei asmeniui keistis, bręsti ir rasti būdus atnaujinti savo įpročius.
Pranciškus kviečia į Bažnyčią, kuri kalba ne iš jėgos pozicijų. Jis kviečia atsiprašyti už tuos atvejus, kai krikščionys buvo ne su pažemintais, o su stipriais ir galingais.
Tai paaiškina ir katekizmo (beje, priimto dar 1992 m.) eilutė: „Su jais reikia elgtis pagarbiai, su užuojauta, taktiškai, vengti kaip nors neteisingai juos atstumti. Tie asmenys yra pašaukti vykdyti Dievo valią savo gyvenime, o jeigu yra krikščionys, sunkumus, su kuriais gali susidurti dėl savojo polinkio, turi jungti su Išganytojo kryžiaus auka.“ Bažnyčios rūpestis visada yra sielovadinis, t. y. žvelgiantis į asmens gėrį, o ne į politinę konjunktūrą.
Būtent į homoseksualaus asmens savijautą ragina savo Bažnyčios žmones žvelgti popiežius. Tai nereiškia, kad katalikai turi politiniuose debatuose pritariamai linkčioti LGBT ideologijai (pats Jorge Bergoglio būdamas kardinolu griežtai priešinosi vienalyčių santuokų įteisinimui Argentinoje), bet ieškoti argumentais, o ne emocijomis grįstos kalbos.
Taip pat popiežius priminė būtinybę Bažnyčiai peržvelgti savo sąžinę ne tik dėl to, kad įžeidžiai jos nariai kalbėjo apie gėjus, bet ir atsiprašyti, kai būdavo abejinga vargšų, moterų ir darbe išnaudojamų vaikų situacijoms.
Pavyzdžiui, ką kalbėti apie konfliktą Ukrainoje, kai tiek unitų kunigai, tiek stačiatikių dvasininkai laimino abejų konfliktuojančių pusių ginklus?
Savo esme Pranciškus kviečia į Bažnyčią, kuri kalba ne iš jėgos pozicijų. Jis kviečia atsiprašyti už tuos atvejus, kai krikščionys buvo ne su pažemintais, o su stipriais ir galingais, kai Bažnyčios žmonės pamiršdavo jos pašaukimą būti motina.
Motina, kuri glaudžia ir atleidžia.
TAIP PAT SKAITYKITE: Tomas Viluckas: Pranciškus nori Bažnyčios, kuri nebaksnoja į įstatymų ritinius
